Psichologinė pagalba emigrantams
Aštuntus metus Lietuvoje veikia „Anoniminės psichologinės pagalbos internetu“ tarnyba. Joje dirbantys profesionalai, įvairių amžiaus bei socialinių grupių klientus. Prieš ketverius metus tarnybos konsultantai pastebėjo, jog vis daugiau į juos besikreipiančių žmonių – užsienyje gyvenantys lietuviai. Taip kilo idėja sukurti projektą „Psichologinė pagalba žmonėms, paliestiems emigracijos“. Apie šį projektą, taip pat apie socialinę tarnybą, padedančią psichologiškai adaptuotis emigravusių tėvų vaikams, kalbamės su nepelno siekiančios organizacijos „Gera būsena“ vadove psichoterapeute Vilma Kuzmienė.
- Gerb. Vilma, papasakokite, kaip kilo idėja steigti tokį psichologinės pagalbos centrą, o tuo labiau – internetinį?
- Mūsų Viešoji įstaiga „Gera būsena“ įsikūrė 1999 metais. Prisimenu, mintis pradėti daryti kažką internetu kilo visiškai netikėtai. Tuo metu aš turėjau vieną „pacientuką“. Jis man prisipažino, kad psichologinės pagalbos ieško taip vadinamuose „chatuose“. Ten žmonės, turintys psichologinių problemų, galbūt neturėdami tarp savo artimųjų kam išsisakyti, guodžiasi, bendrauja. Man pasidarė įdomu, kas ten vyksta. Pažiūrėjau, o pasirodo - tikra „guodyba“. Žmonės guodžiasi, o kas tik netingi – guodžia. Ir todėl viskas vyksta labai neprofesionaliai. Netgi spaudoje karts nuo karto pasigirsdavo istorijų, kai „chatų“ pagalba būdavo pasinaudojama kokia nors mergina, kažkas kažką apgaudavo... Žodžiu – netvarka. Taip ir kilo projekto „Psichologinė pagalba internetu“ mintis.
- Ar daug yra tokiomis paslaugomis besinaudojančių žmonių?
- Čia aš manau, skaičiai atsakys geriau už mane. Mūsų projektas veikia jau aštuntus metus. Jo aktualumą galėtų įrodyti svetainės lankomumas ir paklausa. Pažiūrėkite, kaip kyla joje apsilankiusių žmonių skaičius kiekvienais metais. Jeigu 2001 metais svetainėje užfiksuoti 5553 apsilankymai, 2004 metais - 24501, 2006-aisiais - jau 26542. Tačiau didžiausias apsilankiusiųjų skaičius užfiksuotas 2005 metais – 30363 žmonės. Manau, didžiausias lankytojų skaičius susijęs su tuo, kad 2005-aisiais mes labai daug investavome į tinklalapio dizainą, beveik kasdien buvo keičiami svetainės pagrindiniai puslapiai, publikavome daug psichologinio pobūdžio straipsnių. Lietuvoje gyvenančius mūsų klientus esant reikalui stengiamės nukreipti pas realų specialistą - iš jo sužinom, ar žmogus kreipėsi. Jei kreipėsi - tai irgi laikome sėkme.
- Gerb. Vilma, kodėl susidomėjote būtent emigrantų problema?
- Emigrantų problema pas mus „atėjo“ pati. Ją ėmėme pastebėti maždaug prieš ketverius metus, kai iš Lietuvos išvykę žmonės į mus pradėjo kreiptis internetu. Laikui bėgant jų skaičius vis didėjo, ir mes ėmėme svarstyti, kad reikia pradėti kažką daryti. Ir vėl pasitelkiame į pagalbą statistiką: pernai 27% į mus besikreipusiųjų buvo emigracijoje gyvenantys tautiečiai. Pati turiu tikrai ne vieną draugą, emigravusį į užsienį. Iš jų lūpų girdžiu visko: ir gero, ir sudėtingo. Juk patys žinote, vieniems pasiseka, kitiems – ne.
- Su kokiomis problemomis dažniausiai į Jus kreipiasi emigrantai?
- Jų problemos kaip ir visų kitų - dažniausiai emocinės. Tai depresija, emocijų nevaldymas, darbo santykių problemos, panikos priepuoliai ir kt.
Tačiau yra ir specifinių, tik emigrantams būdingų problemų - tai izoliacijos ar socialinės atskirties problema, draugų neturėjimas, vienatvė, tėvynės ilgesys. Dar viena labai aktuali problema –santykiai su kitataučiu partneriu. Pasitaiko, kad jautresnės psichikos žmogui atsidūrus svetimame krašte, staiga prasideda arba atsinaujina senos psichologinės ar psichinės problemos, prasideda vegetacinės nervų sistemos sutrikimai, neurozės ar dar rimtesnės ligos. Kiti susiduria su adaptacijos naujoje vietoje problemomis. Tada sutrinka miegas, jaučiama įtampa, nerimas, baimė, gali atsirasti netgi potraukis alkoholiui ar narkotikams - taip žmones siekia atsipalaiduoti nuo pašėlusio gyvenimo tempo užsienio šalyje.
Pernai sujaudino ligi šiol nenagrinėta tema, susijusi su emigracija. Vidutinio amžiaus moteris kreipėsi dėl Lietuvoje likusių gyventi tėvų pensininkų. Ji, jos broliai bei seserys su šeimomis emigravo, o tėvai liko Lietuvoje. Moteris jautė kaltę, nes matė, jog mamai prasidėjo depresija. Ji labai liūdėjo, jautėsi netekusi vaikų. Objektyviai, kaltų čia nėra: vaikai – suaugę, turi teisę gyventi taip, kaip nori. Tačiau tėvai turi teisę norėti bendrauti su vaikais. Taigi psichologiškai ši problema nėra lengva.
- Sakykite, ar Jūsų paslaugos yra mokamos, ar tai - valstybės finansuojamas projektas?
- Septynerius metus projektas buvo finansuojamas iš įvairių fondų, tad paslaugos buvo nemokamos. Startuoti mums padėjo Atviros Lietuvos fondas („Soros Foundation“), parėmęs mūsų idėją net du kartus. Vėliau finansavo valstybinė jaunimo reikalų taryba, o paskutinius trejus metus - Vilniaus savivaldybė. Šiemet savivaldybė finansavimo mums neskyrė. Kodėl – nepaaiškino. Tad šiuo metu nemokamai konsultuoja mūsų savanoriai konsultantai (pokalbių kanale ar „Skype“ programa), elektroniniu paštu - aš pati. Tačiau specialistų konsultacijos „chate“ ar „Skype“ nuo šių metų yra mokamos.
- Ar todėl ir kreipėtės į JAV lietuvius, nes Jūsų projektams reikalinga parama?
- Iš dalies – taip. Finansinė parama mums labai reikalinga. Iš Lietuvos pusės mes jos negauname. O pamatę, kaip mūsų pagalba reikalinga užsienyje gyvenantiems lietuviams, supratome, kad galbūt galėtume dirbti su jų bendruomenėmis. Tačiau mes kreipiamės ne tik dėl pagalbos, bet ir norėdami, kad apie mus sužinotų kuo daugiau tų žmonių, kuriems ta pagalba ir yra labiausiai reikalinga.
- Apie Jus mus informavo dr. Rimtas Marcinkevičius, žinomas JAV lietuviškos veiklos aktyvistas. Ar jis koordinuoja Jūsų veiklą JAV?
- Ne, jis nėra mūsų koordinatorius. Jis – savo srities profesionalas ir labai užsiėmęs žmogus. Tačiau mums tiesiog be galo pasisekė, kad mes kreipėmės į dr. R. Marcinkevičių, esame labai jam dėkingi. Jo aktyvumas ir ryšiai yra tokie, kad apie mus vos per keletą dienų sužinojo labai daug kas. Girdėjau, kad netgi JAV Lietuvių Bendruomenei jau yra persiųstas mūsų kreipimasis dėl pagalbos ir bendradarbiavimo. Tai teikia vilties, kad projektas, kuris išties gali būti labai naudingas emigracijoje gyvenantiems žmonėms, vienokiu ar kitokiu būdu bus paremtas. Vieni, be valstybinių ar bendruomenės institucijų, mes tokio masto projekto įgyvendinti negalėsime. Tuo tarpu, patikėkit, stebėdami lietuvių situaciją tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, matome, kad profesionalus psichologinis palaikymas jiems yra labai reikalingas.
- O kaip gali Jūsų paslaugomis pasinaudoti užsienyje gyvenantys lietuviai? Juk jiems grynai techniškai turbūt sunku tai padaryti, pavyzdžiui, kad ir sumokėti už paslaugas?
- Konsultacijos elektroniniu paštu teikiamos visada. Jos vyksta „chate“ ar „Skype“ pagal budėjimų tvarkaraštį, kuris pateiktas svetainėje. Žmogus gali pasirinkti jam patikusį konsultantą. Jeigu budėjimų laikas jam netinka ir jis gali mokėti už paslaugas, tada gali tartis dėl individualaus laiko asmeniškai jam.
Tiesą sakant, apmokėjimas iš užsienio yra didelė problema. Užsienyje gyvenantys lietuviai, norėdami pervesti pinigus už konsultaciją, turi mokėti labai didelius banko mokesčius, dvigubai didesnius nei kainuoja pati konsultacija. Buvo atvejų, kai žmones būtent dėl to nutarė nesikonsultuoti - skundėsi dėl didelių banko mokesčių, jiems tai buvo per brangu.
- Ar tiesa, kad psichologinės konsultacijos į Jus kreipiasi ir vaikai ir kad tų konsultacijų pagrindu yra išleista knyga?
- Taip, tai yra labai įdomus reiškinys. Į mus kreipiasi vaikai nuo šešerių iki septyniolikos metų amžiaus. Vykdėme vieną trijų mėnesių projektą: nuo spalio 24 d iki gruodžio 31 d elektroniniu paštu konsultavome vaikus. Gavome 188 vaikų laiškus.
Laiškai buvo paskirstomi specialistams arba savanoriams konsultantams, ir jie tęsė susirašinėjimą su kiekvienu vaikučiu. Ilgesnis susirašinėjimas vyko su 40 % vaikų.
Vaikų konsultavimą internetu apibendrinome ir išleidome knygą „Vaiko bamba- vaikų klausimai ir psichologų atsakymai“, kuri yra aktuali ne tik patiems įvairaus amžiaus vaikams, bet ir jų tėveliams, seneliams, pedagogams.
- Sakykit, o kokie klausimai labiausiai kelia nerimą vaikams?
- Turbūt daugiausiai neaiškumų vaikams iškyla dėl bendravimo. Ką daryti, jei susipykai su draugais? Kaip elgtis santykiuose su tėvais, broliais/seserimis? Labai nustebino toks didelis procentas vaikų laiškų, kuriuose jie rašė apie vienatvę. Kita labai svarbi ir skaudi vaikams tema –bendraamžių šaipymasis ir kaip tai išgyventi. Nemažai klausimų buvo apie seksualumą, fizinį bei emocinį vystymąsi, žmogaus emocionalumą, pavyzdžiui, „Ar tėvai mane myli?“ arba “Kodėl žmonės myli?“, apie tėvų išvykimą dirbti užsienyje.
- Kaip tik palietėme temą, pastaruoju metu labai stipriai eskaluojamą Lietuvos spaudoje – apie vaikus, kurių tėvai išvyko dirbti į užsienį. Ar išties realiai egzistuoja tas skaičius - 20 000 be tėvų augančių vaikų Lietuvoje? Ir su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria tokie vaikai?
- Liūdna, bet tie skaičiai yra realūs. Neseniai „Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigos“ atliktas tyrimas atskleidė, jog šiuo metu Lietuvoje yra 20 tūkstančių tokių vaikų. Atsirado netgi naujas terminas, apibūdinantis šį visuomenės reiškinį – emigracijos našlaičiai. Kol kas oficiali statistika apie tokius vaikus nerenkama, tačiau šioje srityje atliktų tyrimų rezultatai kelia nerimą. „Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga“ apklausė 651 vaikų ugdymo įstaigą. Pagal apklausos duomenis Lietuvoje šiuo metu gyvena 9031 vaikas, kurio vienas ar abu tėvai išvykę į užsienį. Be nuolatinės tėvų priežiūros iš jų likę 3725. 491 moksleivį prižiūri giminaičiai, 293 – vyresnis brolis arba sesuo, 122 – draugai ir pažįstami. 78 vaikai nurodė gyvenantys vieni, tačiau iš tiesų šis skaičius didesnis, nes pažįstamų ar kaimynų priežiūra dažnai yra nepakankama – šie vaiką aplanko tik retsykiais. Ir dar reikia turėti omenyje, kad šis tyrimas atskleidžia tik dalį realaus paveikslo.
- Ar Jūs esate pasirengę padėti tokiems vaikams?
- Reaguodami į šią Lietuvos aktualiją, mes sukūrėme specialią programą - teikti emigravusių tėvų vaikams profesionalią grupinę terapiją. Šio projekto tikslas - stiprinti emigravusių tėvų paliktų vaikų psichinę sveikatą ir ugdyti jų adaptacinius sugebėjimus. Pagalbos, kurią numatome teikti, paskirtis, yra ne tik padėti vaikui nugalėti psichologinę traumą, sukeltą tėvų išvykimo, bet ir padėti formuotis jo gyvenimo įgūdžiams, reikalingiems konkrečiam gyvenimo tarpsnyje, formuoti sveikus vaiko santykius su kitais vaikais bei suaugusiais, ugdyti sugebėjimą įveikti socialinius bei psichologinius sunkumus.
- Minėjote, kad sukūrėte porą projektų, skirtų specialiai emigravusių tėvų vaikams. Papasakokite šiek tiek plačiau apie juos....
- Pirmas projektas – ilgalaikis. Jo trukmė – vieneri metai. Grupinės psichoterapijos programą ves profesionalūs psichologai ir psichoterapeutai. Trys specialistai per metus dirbs su 60 vaikų, kurių tėvai emigravo į užsienį. Taip pat konsultuosime grupėse dalyvaujančių vaikų senelius bei globėjus. Kitas mūsų projektas vaikams - taip vadinamas „pilotinis“. Jo trukmė - trys mėnesiai. Šio projekto metu sieksime ištirti paliktų vaikų situaciją Šiaurės Lietuvoje – kiek tokių vaikų yra, kokia yra jų psichologinė būsena, kokie yra jų poreikiai ir pagalbos galimybės.
- Kaip Jūs pati žiūrite į emigraciją? Ar manote, kad tai normalus procesas, ar didelė tautos blogybė?
- Kiekvienas suaugęs žmogus turi teisę į sąmoningą pasirinkimą, turi teisę spręsti, ką jam daryti, kaip gyventi. Pati emigruoti visam laikui tikrai nenorėčiau. Nenorėčiau prarasti artimų ryšių su tėvais, artimaisiais, draugais. Trumpalaikė emigracija - galbūt, jeigu lauktų labai įdomus darbas ir savirealizacija, ir jeigu kartu galėtų vykti mano šeima.
- Jeigu žmogus emigracijoje pajuto, kaip jį psichologinės problemos „įspraudė į kampą“, gal jam jau laikas važiuoti namo?
- Psichologinės problemos tikrai ne visada yra psichinės ligos, netgi dažniau jos nėra ligos. Jas spręsti galima būnant bet kur. Reikia tik noro.
Kartais žmogus emigruoja tikėdamasis, kad kitoje geografinėje juostoje jo problemų nebeliks. Tačiau, kur bebūtum, visur vežiesi ir savo sielą. Sakoma, nuo savęs nepabėgsi. Manau, geriausia, kai žmogus tas problemas ima spręsti, nesvarbu, kur begyventų. O atvejų, kai grįžtama dėl blogos psichinės būklės ir su užsienio psichiatrijos klinikos išrašu, turiu ne vieną - dirbu psichologe-psichoterapeute Psichiatrijos klinikoje Vilniuje, Vasaros gatvėje. Turiu ir tokių pacientų.
- Ką galėtumėte patarti žmogui, kuris perskaitęs šį straipsnį apsispręs kreiptis į Jus – dėl savęs ar dėl paliktų vaikų Lietuvoje?
- Jį pakviesčiau paprasčiausiai ateiti į mūsų svetainę internete - ten jis pamatys, kad mes tikrai galime jam padėti.
Kalbino AUDRONĖ SIMANONYTĖ
