Akmenų alėja, arba Pasakojimas apie naująjį akmens amžių

 

Nepaisydami įvairiausių teorijų, vis dėlto turėtume pripažinti, kad mes esame neišvengiamai vis dar glaudžiai „pririšti“ prie mus supančios materialios aplinkos: medžiagos yra pajėgios mums papasakoti apie pasaulį, jose gali būti užfiksuotas ir tam tikras kultūrinis kodas. Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, greta pigių ir greitų sprendimų galima pastebėti, kad natūralių medžiagų panaudojimas, ypač akmens, šiuolaikinėje statybos tradicijoje aptinkamas vis dažniau.

 

Akmuo – nesugniuždoma, negendanti ir gebanti pasipriešinanti laikui medžiaga. Dar ankstyviausiose civilizacijose žmonijos niekas neįkvėpė labiau nei didinga uola. Akmens fizinė ypatybė – nekintamumas stulbino: kalnai susaistė dangų ir žemę, meteoritai tapo apsauginės energijos centrais. Pasitikėjimas ir tikėjimas akmenimis leido atsidurti tarp gyvo ir negyvo.

 

Akmuo turi du skirtingus architektūrinius aspektus: monumentalųjį – reiškiantį turtą, jėgą, ir pastovųjį bei naudojamą buityje, pagrįstą vietos amatų tradicijomis, kur akmuo atrodo tiesmukai, kukliai ir natūraliai. Nuo XX a. akmuo architektūroje simboliškai balansuoja tarp šių dviejų „kraštutinumų“.

Šiais laikais akmuo dažniausiai naudojamas kaip sudedamoji medžiaga kitų medžiagų sandaroje ir grynas. Unikalus gamtos piešinys, įvairi faktūrų pasiūla, ekologinis saugumas, patvarumas ir rūšių įvairovė (granitas, marmuras, smiltainis, klintis, dolomitas, travertinas, bazaltas, tufas, skalūnas ir t. t.) lemia itin dideles pritaikymo galimybes.

 

Akmens išskirtinumą lemia konkrečios rūšies struktūra, gavimo būdai ir apdirbimo metodai. Pastatų vidaus ir išorės apdailai naudojamos akmens plokštės, blokai (tašyti, skaldyti arba pjaustyti) ir įvairių formų akmenys (maži rieduliai, skaldyti akmenys ir skalda).

 

Pagal ypatybes, kurios priklauso nuo konkrečios uolienos struktūros, akmuo skiriamas į eksploatacines ir technines bei estetines grupes. Atsižvelgiant į mineralų ypatybes, jų išsidėstymo vietą, rišančiosios medžiagos kiekį ir tipą, skiriamos šios pagrindinės uolienų struktūros: kristalinės, stikliškos, pegmatitinės ir porfyrinės.

 

Gamybos ir racionalaus gamtinių akmenų panaudojimo metodai nustatomi pagal medžiagos kietumą, kuris gali būti matuojamas dviem būdais. Pirmąjį, vadinamąją Moso skalę, dar 1812 m. sukūrė vokiečių mineralogas Friedrichas Mosas (Moos) (Moso skalėje aukštesnę vertę turintis mineralas paliks žymę ant žemesnio mineralo paviršiaus), o antrasis būdas – specialaus prietaiso naudojimas (jo veikimo principas remiasi rombinės piramidės spaudimu į tiriamą pavyzdį).

 

Pagal kietumą akmenys skirstomi į tris klases: kieti (pvz., kvarcitas, granitas, sienitas, gabras ir t. t., dažniausiai naudojami pastatų konstrukcijoms ir statinių apdailai), vidutiniai – dėl to, kad lengvai pasiduoda pjaustymui, šlifavimui ir poliravimui, ir išsiskiria gausia spalvų gama, dažniausiai naudojami (marmuras, klintis, klintiniai smiltainiai, vulkaniniai tufai, dolomitas, skalūnai), ir minkšti akmenys.

 

Prieš naudojant akmenį, būtina atsižvelgti į naudojimo sąlygas ir statinių projektinį patvarumą. Laikiniesiems pastatams netikslinga rinktis brangius aukštos kokybės gaminius, o statiniams, kuriuos numatoma naudoti ilgus dešimtmečius, neleistina naudoti nepatvarius akmenis. Esant dideliam aplinkos poveikiui ar nepalankioms gamtinėms sąlygoms, net ir akmens konstrukcijoms reikėtų numatyti specialias konstrukcines arba kitokias apsaugos nuo irimo priemones. Todėl itin dažnai prieš akmens panaudojimą išorėje akmeniui tenka pereiti „akmens kančių kelią“ – tikrinamas jo atsparumas temperatūrų pokyčiams, spaudimui, trynimui, dėvėjimuisi, smūgiams ir pan.

XX a. akmenį „iš naujo atrado“ keli architektai, suformavę sienas, sujungdami akmens mūro ir betono technologijas. 1937 m. Frankas Lloydas Wrightas pirmą kartą „dykumos skaldos mūrą“ panaudojo projekte Skotsdeilyje, Arizonoje, kur neapdoroto akmens dalis jungė su betonu taip, kad akmuo būtų matomas ant sienos paviršiaus.

 

Panašiai pasielgė ir architektas Eero Saarinenas. Jis norvegų žinomą sistemą pritaikė kolegijos projekte (1962 m.) (Jeilio universitete, Konektikute, JAV), kur į betonines sienas įspraudė beveik tokios pačios spalvos grublėtą akmenį. Dar vienas architektas – Peteris Zumthoras – 1997 m. sukūrė sudėtinę betono mūro sistemą, kurioje vietoje išgautas akmuo daro įtaką ir pačios erdvės formavimui.

 

Visais šiais atvejais akmuo, kaip atskiras elementas, nuslopinamas betono matricoje ir iškeliamas į sienos paviršių. Galiausiai XX–XXI a. akmeniniai pastatai ir toliau statomi tradiciniais būdais. Akmuo gausiai naudojamas atsižvelgiant į konkrečią vietą ir tradicijas. Pavyzdžiui, architekto Ricardo Bofillo Andoroje projektuota prieglauda (1978 m.), kur naudojamas „riebus“ greta iškastas akmuo, ar norvegų architektų Jano Olavo Jenseno ir Pero Christiano Brynildseno sukurtas ligoninės pastatas, išaugęs 1985 m. Maharaštroje (Indija), kur taip pat iš vietinio akmens buvo suregztos pastato sienos.

1992 m. liepą Kembridžo (Didžioji Britanija) Emmanuelio kolegijos vadovai pakvietė keletą architektų pateikti savo projektus naujam auditorijos pastatui, kuris turėjo išdygti greta Christopherio Wreno – didžiausio pripažinimo anglų architektūros istorijoje sulaukusio XVII a. architekto – projektuotos koplyčios.

 

1995 m. balandį ištaigingą istorinį Kembridžo kolegijos ansamblį papildė konkurso nugalėtojų – „Michaelio Hopkinso ir partnerių“ – naujasis pastatas Emmanuel College Queens Buildings. Trijų aukštų, ovalios formos, 31 m ilgio ir 12 m pločio pastato kiekvienas galas išlenktas 6 m spinduliu. Pirmajame aukšte įkurdinti muzikos kabinetai ir skaityklos, o didžioji antrojo aukšto dalis skirta 170 vietų auditorijai, poilsio ir priėmimo kambariui bei fojė.

 

Pradėjus projektuoti buvo atkreiptas dėmesys į greta stovinčią koplyčią. Siekdama sukurti darnią aplinką, architekto Michaelio Hopkinso vadovaujama grupė nusprendė ir savo projekte panaudoti kalkakmenį. Todėl ir akmens detalių spalva, ir jų išdėstymas buvo kruopščiai derinami prie kitų pastatų. Naujojo pastato karkasą sudaro dvidešimt aštuonios ratu sustatytos akmeninės kolonos. Jos laiko sunkų stogą ir viršutinio aukšto konsolinę galeriją. Prieš pradedant statyti kalkakmenis buvo išbandytas – buvo atliekami gniuždymo, patvarumo, pasipriešinimo lietui ir kiti tyrimai.

Kaip turėtų pasielgti architektas, gavęs užduotį suprojektuoti naują pastatą pačioje svarbiausioje ir seniausioje, gyventojų itin mėgstamoje miesto aikštėje? Architektui Rafaeliui Moneo teko itin atsakinga užduotis. Kalbos netilo daugiau kaip dešimt metų.

 

Mursijos (Ispanija) miesto aikštėje pagrindinis vaidmuo tenka įspūdingu fasadu (autorius Bortas) garsėjančiai katedrai ir greta stovintiems Kardinolų rūmams (architektas Canestro). Šalia jų lyg baugščiai glausdamiesi, lyg slėpdami pasitenkinimą, kad pelnė galimybę mėgautis miestietišku gyvenimu, stovi gyvenamieji namai. Pastarųjų kuklumas dar labiau pabrėžia ir išryškina XVI a. katedros ir 1768 m. statytų rūmų svarbą.

 

Bet štai kita pagrindinės Mursijos miesto aikštės dalis gėdingai demonstruoja tuščią ertmę – miesto valdymo rezultatą, kai buvo nugriautas barokinio stiliaus namas. Atsiradusi tuštuma darko visą uždaros aikštės koncepciją. Tačiau ši dykynė atvėrė galimybę istorinėje aikštėje atsirasti naujiems pastatams. Su sąlyga, kad jie neužgožtų istorinių pastatų.

 

Mursijos miesto taryba, suvokdama šios aikštės svarbą, negalėjo nesiimti gelbėjimo sprendimo – buvo nuspręsta rengti konkursą. Tai nebuvo lengva, kaip galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti, užduotis, kadangi naujasis statinys turėjo ne tik užpildyti spragą, bet ir neužgožti (visomis prasmėmis) barokinės aikštės dvasios. Architekto užduotis buvo pažabojus savo ambicijas sukurti naują pastatą – žiūrovą, stebintį spektaklį, kur pagrindinį vaidmenį atlieka katedra ir Kardinolų rūmai. Buvo akcentuota ir tai, kad tas stebėtojas, į aikštę atklydęs žiūrovas, neturi būti banalus ir lėkštas.

 

1991 m. architekto R. Moneo pradėtas projektuoti rotušės pastatas išdygo 1999 m., tiesiai prieš katedrą, vakarinėje aikštės pusėje. Gerbdamas kaimynus, R. Moneo atsisakė pagrindinį įėjimą daryti aikštės centre. Pastato eksterjere buvo nuspręsta naudoti plytas ir smiltainį, įprastus Mursijos sričiai. Interjero sienos dekoruotos mediena ir tinku, o grindims buvo pasirinktas tos pačios medienos ir akmens duetas. „Subtilios ir beveik nepastebimos“, – taip medžiagų pasirinkimą apibūdino pats architektas.

 

Vietinis smiltainis yra pagrindinė pastatą sudaranti medžiaga, beveik iškart garantavusi darnų sąlytį su aplinka. Šis akmuo atsparus itin aktyviai saulei, gana stiprus, kad atlaikytų kolonas ir pabrėžtų nepaprastą medžiagos taurumą, į kurį žiūrint nejučia imama galvoti apie geologijos praeitį.

 

Atsižvelgiant į architekto konsultacijas, buvo parinkti ir baldai. Tačiau pats svarbiausias miesto rotušės dėmesys vis dėlto atiteko fasadams. Pastato šiaurinis ir pietinis fasadas ne itin iškalbingi. Auksinės spalvos smiltainio „oda“ ritmiškai išmušta kvadratiniais langais. Kietos, šiek tiek išsikišančios, iš to paties akmens plokštės pagamintos palangės yra vienintelis išsikišimas iš plokštumos.

 

R. Moneo rotušės pastatas sudėliojo paskutinius akcentus, kurių garsiajai aikštei taip trūko. Tačiau nepaisant architekto pastangų, dauguma Mursijos gyventojų vis dar neapsipranta ir dviprasmiškai vertina šį naująjį senosios aikštės dalyvį.

Fodža – miestas Pietų Italijoje, kuriame puikiai išvystyta žemės ūkio mašinų, maisto, popieriaus bei chemijos pramonė. Tačiau šis miestas garsėja ne savo pramonės laimėjimais, o plūstančiais piligrimais, panorusiais aplankyti vietą, kur gyveno šventasis tėvas Pijus.

 

Dėl šios priežasties 2002 m. Fodžos mieste išaugo Renzo Piano projektuota šventojo tėvo Pijaus bažnyčia, kurios pirmoji paskirtis buvo priimti keliaujančius piligrimus. Pirmiausia dėmesį patraukia didžiulis, tarsi banguojantis varinis šventyklos stogas. Išraiškingą stogo konstrukciją sudaro ne tik varis, bet ir medis bei kalkakmenis. Bažnyčios atraminę struktūrą sudaro dvidešimt viena dviem eilėmis ratu išdėstyta ir susipynusi arka iš Apričenos akmens. Jos formuoja pastato vidų ir išorę. Besisukdamos arkos sukuria sraigės kiautą primenančią spiralę. Akmeninėms arkoms tenka svarbi užduotis – laikyti sunkų stogą, po kuriuo gali tilpti šeši tūkstančiai lankytojų. Tos pačios Apričenos rūšies akmuo buvo naudojamas ir Fodžos gotiško stiliaus katedros statybai.

Architektas Tony Frettonas gavo užsakymą suprojektuoti namą Londone. Užsakovas iš pradžių jame ketino gyventi ir dirbti vienas, vėliau – su šeima. Čelsio rajonas, kuriame buvo nuspręsta statyti namą, atsirado XIX a. pabaigoje, o suklestėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai jį knygoje „Jaukumas ir šviesa“ aprašė Didžiosios Britanijos architektūros kritikas Markas Girouardas.

 

Architektas T. Frettonas nepažeisdamas paveldosaugos normų, sukūrė „naujojo Londono“ namo tipui priskirtiną pastatą. 2001 m. užbaigto pastato konstrukcijos padengtos raudonos spalvos prancūzišku kalkakmeniu, langai pagaminti iš medienos ir bronzos. Paradiniame fasade, pirmajame aukšte pastebimas akcentas – iš to paties raudonojo akmens pagamintos stumdomos garažo durys.

1996 m. Šveicarijoje, Graubiundeno kantone, virš terminio šaltinio esamame viešbučių komplekse pagal architekto Peterio Zumthoro projektą buvo pastatytas SPA ir baseinų centras „The Therme Vals“. Pagrindinė idėja buvo sukurti olos ar karjero formos struktūrą. Natūrali aplinka lėmė, kad vonios buvo įrengtos po apželdintu stogu ir pusiau užkastoje kalno papėdėje.

 

Vienas iškalbingiausių šio centro elementų – tai sienos, kurias sudaro sluoksnis po sluoksnio suguldytos vietoje išgaunamo žalio atspalvio kvarcito plokštės. Ši itin oriai ir pagarbiai panaudota akmens rūšis ir tapo pagrindine kūrėjo varomąja jėga. „Kalnas, akmuo, vanduo – statyba akmenyje, statyba su akmeniu, kalne, statyba iš kalno, buvimas kalno viduje – kaip galima architektūriškai interpretuoti tokį įkvėpimą?“ – klausia P. Zumthoras.

 

Baseinų centro erdvė buvo suprojektuota tam, kad lankytojai galėtų mėgautis ir iš naujo atrastų senuosius antikos laikus menančius maudynių malonumus. Šviesos ir pavėsio deriniai, atviros ir uždaros erdvės bei linijiniai elementai sukuria itin jausmingą ir grąžinantį jėgas pojūtį. Neformalus vidinių erdvių išdėstymas – tai atidžiai sukurtas judėjimo kelias, vedantis besimaudančius lankytojus iki tam tikrų iš anksto numatytų taškų, suteikiant galimybę pakeliui viską tyrinėti patiems. Perspektyva visuomet kontroliuojama. Tai ir garantuoja, ir paneigia reginį. P. Zumthoras apie kelionę sako: „Jūs tarsi vaikštote miške. Kiekvienas ten ieško savo kelio“.

 

Žavėjimasis mistinėmis akmens ypatybėmis kalno viduje, tamsa ir šviesos atspindžiai vandenyje, karšto oro srovės, unikali burbuliuojančio vandens akustika, šilto akmens ir nuogos odos pojūtis, maudymosi ritualai – štai kas įkvėpė architektus. Jie siekė suteikti šiems elementams tam tikrą formą. Akmens kambariai buvo sukurti ne tam, kad varžytųsi su kūnu, o tam, kad jį papildytų, nesvarbu, senas jis ar jaunas.

2008 m. gegužės 20 d. šimtas dvidešimt Škotijos nacionalinio parko darbuotojų buvo išties laimingi. Tą dieną aplinkos ministras oficialiai atidarė jiems skirtą biurą „Carrochan“. Naujojo pastato autoriai – „Page\Park“ architektų komanda – pasistengė patenkinti užsakovo poreikius: „Mes labai džiaugiamės, kad buvo įvertintas mūsų sukurtas Škotijos nacionalinio parko administracijos pastato projektas. Mūsų tikslas buvo suteikti klientui įperkamą, atsinaujinantį pastatą, kuris ne tik atitinka standartinio biuro dizaino reikalavimus, bet taip pat veikia darbo metodus, leisdamas darbuotojams keisti suplanuotus procesus“.

 

Pavadinimas „Carrochan“ kilęs iš pačios vietovės pavadinimo, reiškiančio „vingiuotą“ ar „akmenuotą“ vietą. Todėl ir pastato planas yra vingiuotas, šiek tiek išlenktas, atkartojantis pagrindinę gatvę. Pastatas vizualiai panašus į daržinę. Pirmame jo aukšte išsidėsto bibliotekos, kavinės erdvė ir įvairios paskirties kabinetai. Antrojo aukšto erdvė maksimaliai atvira ir siekia stogo liniją.

 

Nacionalinio parko darbuotojai dirba analogų neturinčioje erdvėje. Tam įtakos turi ne tik statinio planas, bet ir medžiagos. Pastato karkasas pagamintas iš atsinaujinančios vietinės žaliavos – kėnio (douglas fir.). Sąmoningai siekta plieno naudoti kuo mažiau. Nors eksterjere gausiai naudojamas natūralus skalūnas, natūralaus akmens sienelės ir škotiško maumedžio apsauginis sluoksnis, pastatas yra lengvas, erdvus ir minkštas.

 

„Carrochan“ – tikra priešingybė senam nacionalinio parko administracijos pastatui. Darbuotojai sako, kad įsikūrę naujojoje erdvėje jie tapo darbingesni, sveikesni ir laimingesni.

1716 m., kai Austrijos imperatorius Karlas VI įgaliojo garsiausią to meto architektą Johanną Bernhardą Fischerį von Erlachą priešais Vienos rūmų vartus pastatyti imperatoriškas arklides, tikėtina, jis net negalėjo įsivaizduoti, kad arklių tvartas virs meno kompleksu, garsėjančiu ne tik Austrijoje, bet ir visame pasaulyje. 1986 m. surengtas konkursas, kaip transformuoti visą rajoną, o 2001 m. kompleksą papildė naujasis modernaus meno muziejus, „Ortner and Ortner“ architektų studijos darbas.

 

Tamsus ir uždaras blokas turi šiek tiek išlenktą stogą su apvaliais kampais. Visą pastatą nepertraukiamai dengia dvylikos centimetrų storio kiautas, padarytas iš kietos vulkaninės uolienos – bazalto plokščių (išpjautų naudojant deimantinį pjūklą).

 

Plokštės yra akytos ir truputį spindinčios, o kai sienos būna šlapios, tamsi jų antracito spalva įgauna juodą atspalvį. Dėl to muziejus atrodo neįveikiamas, jokiam spaudimui nepasiduodantis, šiek tiek mįslingas.

 

Plokščių lauke įžvelgiami tarsi „atsitiktinai“, bet iš tikrųjų tiksliai išdėstyti nedideli plyšiai, skirti langams atidaryti. Taip sukurtas malonus, dinamiškas ir efektingas architektūros meno kūrinys.