Akmuo Europos architektūroje: masyvu, sakralu, tekstūriška

 

Nuo seniausių laikų akmuo simbolizavo sutelktą jėgą, dieviškumą, amžinybę. Daugumoje kultūrų ypatingą reikšmę turėjo meteoritai – iš dangaus nukritę akmenys, ryšininkai tarp dangaus ir žemės. Dėl savo kietumo ir nekintamumo akmenys buvo siejami su amžinybe, amžina Dievo galia. Nors ir sustingę, nekintantys ir kieti, akmenys buvo laikomi gyvybės teikėjais. Nevaisingos moterys atnašaudavo meteoritams, tikėdamos susilaukti palikuonių, žemdirbiai garbino tokius akmenis melsdami gausaus derliaus, sausros metu – lietaus. Mirusiojo kapą ženklinantys akmenys teikdavo jam apsaugą, taip pat tikėta, kad čia apsigyvena ir velionio siela, susitelkia buvusi jėga. Viešpats suteikė Mozei dešimt įstatymų, išrašytų akmens lentelėse, o pagrindinės islamo šventovės Kaabos Mekoje simbolis – juodas meteoritas. Nuo seniausių laikų akmuo – viena pagrindinių statybinių medžiagų, iš kurios sukurti įstabūs senųjų civilizacijų statiniai – šventyklos, antkapiniai memorialai, pilys, gynybiniai įtvirtinimai, išlikę per amžius ir greičiausiai stovėsiantys dar ilgai. Akmens, kaip natūralios ir patvarios medžiagos, reikšmė aktuali ir šiuolaikinėje architektūroje.

Akmuo – viena pirmųjų medžiagų, dėl kurios pirmykštis žmogus pradėjo kelią dabartinės technologijų civilizacijos link. Sugebėjęs pasigaminti įrankius iš akmens jis tapo identifikuojamas naujųjų laikų mokslininkams – archeologams, istorikams. Seniausi, šiuo metu identifikuoti, akmeninės architektūros objektai – tai neolito laikotarpiu statyti vadinamieji megalitai (megas – „didelis“, lithos – „akmuo“) – įstabūs didžiuliai, siekiantys iki 10 m aukščio ir 1,5 m pločio, akmens obeliskai – menhyrai, arba dolmenai, – savotiški didžiuliai akmeniniai „stalai“. Šios gigantiškos, sunkios, galinčios sverti iki penkių tonų akmens masės, sudarančios aiškiai sutvarkytas grupes, iki šiol kelia nuostabą. Menhyrai kai kur stovi atskirai, kai kur formuoja dideles, gerai sutvarkytas grupes, sudarančias apskritą, keturkampį ar kartais įvairių figūrų (pvz., kirvio) piešinius. Dažnai menhyrai sudaro dideles, besitęsiančias iki keleto kilometrų ilgio alėjas, pasibaigiančias dideliais dolmenais. Pastarųjų architektūra taip pat gali būti įvairi: sudaryti „uždengtas alėjas“, didelius tunelius arba apskritas, keturkampes, apvalias patalpas su daug koridorių.

 

Vis dar paslaptingų megalitų grupių randama visame pasaulyje – Indijoje, Persijoje, Siame, Afrikoje, Balkanuose, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje. Nedidelių menhyrų ir dolmenų randama ir Lietuvoje. Šiuolaikinį žmogų stebina šių akmens statinių dydis ir tai, kad vadinamasis primityvusis žmogus sugebėjo pastatyti tokias gigantiškas konstrukcijas. Kaip jos buvo pastatytos, dar tiksliai nėra žinoma, tačiau pateikiama daug įvairių versijų. Ne mažiau intriguoja ir šių objektų paskirtis. Aiškinimai keičiasi nuolat. XIX a. buvo manoma, kad Anglijoje stovintys Stonehengo megalitai – tai nežinomos šventyklos griuvėsiai. XX a. buvo atrasta, kad šie akmenys gali žymėti svarbias astronomijos kryptis, nurodančiais retai pasitaikančius astronominius įvykius, tad buvo nuspręsta, kad tai yra savotiška senovinė observatorija. Vėliau čia archeologai rado degintinių palaidojimų likučių, tad buvo manoma, jog tokie statiniai gali žymėti palaidojimų vietas, vėliau pastebėta, jog menhyrų eilės išsidėsčiusios pagal sudėtingas matematinių parabolių sekas. Tikrų atsakymų kol kas nežino niekas, o naujos vis neįtikėtesnės ir spalvingesnės versijos vis dar žadina vaizduotę.

Akmuo – viena pagrindinių statybinių medžiagų, labai ryškiai formavusi Vakarų civilizacijos architektūros raidą. Įstabiosios Egipto piramidės ir šventyklos, neretai traktuojamos kaip žmogaus sukurti stebuklai žemėje, buvo statomos nenaudojant jokių sutvirtinančių ar surišančių medžiagų. Ypatingas tikslumas, puikus geometrijos ir matematikos žinių taikymas leido egiptiečiams pasiekti tokių neįtikėtinų rezultatų. Nilo slėniuose susiformavusi kultūra gyvenamųjų namų, rūmų, tvirtovių statybai daugiausia naudojo džiovinto dumblo plytas, o akmuo buvo išimtinai šventyklų ir kapų statybinė medžiaga. Gyvenamieji egiptiečių namai, miestai buvo įsikūrę užliejamuose Nilo upės slėniuose, todėl suiro daug greičiau nei akmeninės, virš upės plynaukštėse iškilusios šventyklos ir nekropoliai. Iš to, kas yra išlikę iki mūsų dienų, galima matyti, kad egiptiečiai statė labai masyvias, plačias, storas, nuožulnias, iš tašytų stačiakampių gretasienių akmens luitų sudėtas sienas su nedaug ir nedidelių angų. Ir nors jau IV dinastijos laikais 2575–2467 m. pr. Kr. pradedama naudoti arka, tačiau monumentaliųjų statinių pagrindinės, laikančiosios konstrukcijos išlieka dar tokios pačios kaip megalitų – sąraminės, kai pagrindinį svorį laiko gana tankiai sustatytos kolonos ir ant jų guldomas horizontalus luitas, laikantis viršutinės sienos svorį. Tokie statiniai turi plokščius stogus – akmeninių luitų perdangas, paremiamas masyvių išorinių sienų ir tankiai sustatytų kolonų viduje.

 

Vakarų civilizacijos lopšiu vadinama antikos kultūra iš tiesų buvo gan glaudžiai susijusi su Egipto civilizacija. Žinoma, kad graikų architektai, skulptoriai vyko į Egiptą mokytis ir pasisemti patirties. Kaip ir egiptiečiai, graikai savo šventyklas statė akmens luitus dėdami vieną ant kito, nenaudodami jokių rišamųjų medžiagų. Statant šiuo būdu reikia ypač tiksliai sujungti elementus. Taip pat, kaip ir egiptiečiai, naudodami sąraminę konstrukciją, graikų architektai sugebėjo sukurti ypatingą proporcijų harmoniją, subtilumu išsiskiriančius statinius. Manoma, kad pirmosios graikų šventyklos buvo statomos iš rąstų – tai buvo tik nedidelė aptverta erdvė dievo atvaizdui laikyti, aplink kurią rikiavosi tvirtos atramos stogui. VII a. pr. Kr. pabaigoje ir VI a. pr. Kr pradžioje graikai ėmė statyti tokius pat statinius iš akmenų, medinės atramos virto kolonomis, remiančiomis stiprias akmenines sijas (vadinamas architravais, o visas ant kolonų gulantis junginys – antablementu). Vienas esminių įrankių, pasiekti graikų šventyklų grakštumo ir harmonijos įspūdžiui – tai kolonų forma ir proporcijos. Visos graikiškosios kolonos sukurtos taip, kad šiek tiek storėtų ties viduriu ir smailėtų į viršų, taip sukuriant įspūdį, tarsi kolonos būtų gyvi, elastingi organizmai, spaudžiami, tačiau grakščiai atlaikantys antablemento svorį. Graikų šventyklos mažesnės nei egiptiečių, galbūt tai joms taip pat suteikia lengvumo, žmogiškojo mastelio.

 

Antikos kultūra Graikijoje – tai miestų-polių kultūra, be vieno dominuojančio centro. Tai leido susiformuoti skirtingoms architektūros mokykloms ir stiliams. Pagrindinėje Graikijos dalyje susiformavo dorėninis – santūresnis, rimtesnis ir griežtesnis stilius, išplitęs ir į graikų kolonijas dabartinėje Italijoje. Jonijos miestuose (dab. vakarinė Turkija) buvo sukurtas jonėninis orderis, grakštesnis, puošnesnis ir dekoratyvesnis stilius nei dorėniškasis. Iš jonėniškojo orderio išsivystė ir vėlyviausias, puošniausias ir įmantriausias korintinis stilius, ypač tikęs puošniems ir prabangiems pastatams Aleksandro Didžiojo nukariautose kolonijose.
Šie orderių stiliai vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu interpretacijoms, tačiau galima drąsiai teigti, kad graikų kultūra sukūrė estetiškai tobulą – santūrią ir kartu tobulai harmoningą – formą, leidžiančią naudojant gana paprastą sąraminę konstrukciją ir iš esmės rūsčią, sunkią, grubią medžiagą – akmenį, – pastatyti statinius, kurie atrodo lengvi, grakštūs, visiškai lengvai atlaikantys sunkias perdangas.

Net ir tobuloji graikų sąraminė konstrukcija vis dėlto negalėjo pasiūlyti sprendimo, kaip uždengti dideles erdves. Medinės sijos buvo per trumpos, o akmuo per sunkus, kad tiktų uždengti plačią erdvę. Helenistinės kultūros perėmėjai, adaptuotojai ir transformatoriai romėnai turbūt pirmieji pasaulyje taip panaudojo arkos konstrukciją, kad ji tapo puikia priemone padidinti atstumams tarp tarpatramių, t. y. uždengti daug platesnę erdvę. Vadinamoji netikroji arka, sukonstruota iš tolygiai išsikišančių ir viršuje susieinančių horizontalių akmenų eilių, buvo naudojama nuo priešistorinių laikų, dažniausiai tiltų konstrukcijoms. Apie 1500 m. pr. Kr. Viduriniuose Rytuose jau buvo žinomi tokie tiltai, yra žinoma, kad apie VII a. pr. Kr. šumerai panaudojo penkių netikrųjų arkų eilę akveduko, einančio per 20 m ilgio slėnį, konstrukcijai. Tačiau II a. pr. Kr. romėnai sukūrė tikrąją arkos konstrukciją su neįtikėtinomis galimybėmis patenkinti imperijos gigantiškų pastatų poreikį.

 

Romėnai atrado tai, kad panaudojus pleišto formos luitus suformuojama lenkta, angą dengianti konstrukcija, kurios viršuje centre esantis raktinis luitas tolygiai paskirsto jėgas, veikiančias visą konstrukciją taip, kad dalis svorio per atramas (kontraforsus) tenka žemei, o kita dalis tolygiai pasiskirsto visai konstrukcijai. Pusapskritimė romėnų arkos konstrukcija laikoma lengviausiai pastatoma, tačiau labiausiai nestabilia, turinčia tendenciją deformuotis į šonus, todėl turi būti „paremiama“ papildomo mūro svorio iš šonų.

 

Ištobulinę puikią rišamąją medžiagą – betoną, romėnai pradėjo statyti gigantiškas arkines konstrukcijas: kelius ir akvedukus, kurie buvo gyvybiškai svarbūs karinei imperijos ekspansijai. Arkinė konstrukcija taip pat puikiai tiko amfiteatrų ir rūmų statybai. I a. pr. Kr. arkos konstrukcijos įvaldymas jau leido romėnams statyti didžiulius viešuosius pastatus su skliautais arba kupolais uždengtomis didelėmis erdvėmis. Visa tai atvėrė visiškai naujas galimybes architektams. Romėnų architektūrai būdingos novatoriškos pastatų formos, padiktuotos naujų galimybių, ir kartu savaip interpretuota antikos tradicija. Romos architektai ne tik perėmė klasikinius sprendimus – kolonas ir jų orderius, juos sujungė su arkinėmis konstrukcijomis, jie sukūrė ir dar du naujus – toskaniškąjį ir kompozitinį – orderius. Jų architektūroje imta ir savaip interpretuoti kolonadą – kolonų eilės čia neretai būdavo labiau dekoratyvinis elementas, stovintis priešais laikančiąją sieną. Romėnų architektai taip pat laisvai interpretavo ir griežtus antikos stilius, neretai viename statinyje įkomponuodami skirtingų orderių kolonadas („sunkiausias“ toskaniškasis orderis būdavo apačioje, virš jo dorėninio, aukščiau jonėninio, korintinio ir galiausiai lengvo bei grakštaus kompozitinio orderio kolonados).

Romėniškoji pusapskritimė arka, smarkiai veikusi romėninę Europos architektūrą, vėliau patobulinta į smailiąją, arba gotikinę, arką. Daug tvirtesnės konstrukcijos smailiosios arkos įsigalėjimas XII–XVI a. leido Europos architektams sukurti neįtikėtinus, šaunančius į dangų, grakščius, tarsi nėriniuotus pastatus. Romėnų žinios, kaip sukonstruoti skliautą, buvo prarastos, todėl sienų uždengimas skliautu tapo sudėtinga užduotis. Viską pakeitė kryžminio skliauto atradimas. Didžiulės, didingos ir kartu grakščios gotikinės katedros, visiškai naujai atskleidė akmens architektūroje galimybes. Akmuo čia įgavo savotiškos ekspresyvios gyvybės, trapumo įspūdį, o puikiai apgalvotas šviesos ir šešėlių žaismas interjere dar papildė dramatišką emocinę įtampą. Akmens masyvumo, didingumo ir lengvumo kontrastas suteikė viduramžių akmeninei architektūrai visiškai naują charakterį. Tačiau reikia pastebėti, kad gotikinės architektūros konstrukciniai principai, susiformavę akmens žaliavos išteklius turinčiose šalyse, buvo adaptuoti ir kitose Europos šalyse, akmens luitus pakeičiant degto molio plytomis.

 

Antikinis palikimas vėl iš naujo įvertintas XIV a. pabaigoje Italijoje. Čia gyventojai jautė prarastos šlovės ir didybės atgaivinimo poreikį, todėl šiaurietiškas gotikinis menas jiems atrodė toks pat barbariškas kaip ir Romos imperiją nukariavusios germanų gentys. Antikinė estetika ir architektūros formų pavyzdžiai tapo siekiamybe Romos šlovės atgimimo norinčiųjų akyse. Tačiau uždengti erdvę pusės sferos formos skliautu vis dar buvo neįveikiama užduotis. Akmens žaliavos turinčioje Italijoje vėl ėmė kilti antikos laikus primenantys statiniai, tačiau tai jau buvo iš esmės visiškai nauji architektūriniai sprendimai, interpretuojantys ir naujiems poreikiams pritaikantys antikinį paveldą.

 

Renesanso stiliaus architektūroje pradžia laikoma Florencijos Santa Marija del Fiori katedros kupolo statyba. Pati bažnyčia buvo suprojektuota ir pastatyta gotikos laikotarpiu, bet nebaigta. Tuomet paskelbtas konkursas katedros kupolui suprojektuoti ir pastatyti. Jį laimėjo Filippo Brunelleschi, pasiūlęs unikalų kupolo architektūrinį ir konstrukcinį sprendimą: 42 metrų skersmens aštuonbriaunį kupolą, su 31,3 metro aukščio pakyla. Bendras kupolo aukštis, kartu su žibintu ir kryžiumi – 114,1 metro, pats kupolas prasideda 60 metrų aukštyje. Pagrindiniai kupolo laikantieji elementai: aštuonios konstrukcinės radialinės briaunos, einančios per visą kupolo storį ir išsikišančios į išorę, tarp jų dar suprojektuota šešiolika antraeilių briaunų, jungiančių vidinį ir išorinį kupolo kevalus. Briaunos buvo sumūrytos iš kalkakmenio, o kevalai iki 13,5 metro aukščio – iš smiltainio, aukščiau – iš lengvesnių plytų. Konstrukcinės briaunos dar buvo sujungtos šešiais horizontaliais sumūrytais smiltainio žiedais, sutvirtintais metalinėmis kabėmis. Du kupolo kevalai sudarė erdvinę tvirtą konstrukciją, todėl galėjo stovėti ant sienos, nesutvirtintos arkbutanais ar kontraforsais. F. Brunelleschi, daug laiko praleidęs Romoje studijuodamas antikos laikų palikimą, išsirinko iš jo tai, kas jam atrodė tobula, sukūrė naują architektūros stilių programą, kurios principų architektai visame pasaulyje vienaip ar kitaip laikėsi dar bene penkis šimtus metų. Daugelyje miestų ir miestelių galima rasti statinių su antikinėmis kolonomis ar frontonais.

 

Renesanso meistrų sukurta akmeninė architektūra suformavo savotišką akmens estetikos ir tekstūros monopolį. Šalyse, kuriose nėra akmens žaliavos išteklių, plytiniai pastatai imti tinkuoti taip, kad sukurtų akmeniniam fasadui būdingą įspūdį. Šalyse, kur susiklosčiusios stiprios plytinės ar net medinės statybos tradicijos, itališko renesanso, baroko stilistika buvo adaptuojama. Statiniai gan tiksliai atkartodavo tūrinius, išorės, dekoro sprendimus, tačiau kartu juose būdavo slepiama tikroji statybinė medžiaga. Tokiose šalyse sukurti originalūs architektūros šedevrai, atrasta nemažai tinko panaudojimo būdų: kurti specialūs mišiniai, imituojantys marmuro spalvas ir tekstūrą, fasadai tinkuojami, jiems suteikiant vientiso paviršiaus tekstūrą. Antikos kultūros, kaip Europos kultūros lopšio, samprata lygiagrečiai reiškė ir akmens, akmeninės architektūros tradicijos prioritetą. XVIII a. antrojoje pusėje Prancūzijoje gimė klasicizmo stilius – pompastiškas antikos ir renesanso architektūros imitatorius bei transformatorius. Visoje Europoje ir jos kolonijose ima kilti adaptuotos vietinėms sąlygoms ir poreikiams antikinių statinių versijos. Lietuvoje net mediniai dvareliai ėmė puoštis tinkuotomis kolonomis, piliastrais, frontonais. Dar XX a. pr. neoklasicistiniuose plytų mūro fasaduose tinku kurtos rustų eilės, mėgdžiojant renesanso meistrų sukurtą tradiciją. Kartu su antikos kultūros garbinimu akmuo suvoktas kaip amžina, didingesnė, kultūringesnė medžiaga.

XIX a. įsibėgėjus pramonės revoliucijai, statybose imtos taikyti visiškai novatoriškos tiems laikams medžiagos: plieno, stiklo, betono konstrukcijos, susiformavo naujas turtingųjų buržua sluoksnis, kėlusių jau kiek kitokius reikalavimus architektams ir architektūrai. Įsigali eklektiniai, ypač puošnūs neostiniai, taip pat lygiagrečiai ima formuotis ir nauju, moderniu požiūriu grįstos architektūros srovės – modernas, „art nouveau“, jugendo stilius, secesija (skirtinguose regionuose panašiems meno kūrybos principams susiklostė skirtingi pavadinimai). Sukūrę naują, ypač organišką, simbolizmui veikiant susiformavusią dekoro stilistiką, šie architektai dažnai kūrė visą pastato tūrinę, eksterjero, interjero, netgi baldų, sienų dangos ir pan. kompoziciją. Drąsiai naudoję visas naujas ir įprastas medžiagas naujajai stilistikai išreikšti, šie kūrėjai atskleidė ir naujų akmens raiškos moderno architektūroje galimybių.

 

Vienas ryškiausių ir unikaliausių šio laikotarpio kūrėjų – Antonio Gaudi (1852–1926). Dauguma jo kūrinių yra Barselonoje arba jos apylinkėse. A. Gaudi buvo vienas iš Katalonijos atgimimo patriotų, matęs specifinę savo krašto architektūros ypatybę – islamiško ir gotikinio meno įtakas. Tai tapo atspirties tašku jo kūryboje. Savaip interpretavęs šias dvi tradicijas, A. Gaudi suteikė visiškai naują prasmę architektūriniam dekorui. Kurdamas vieną įstabiausių savo šedevrų Barselonos katedrą „Sagrada Familia“ („Šventoji šeima“), A. Gaudi siekė įrodyti, kad lenktos organiškos linijos, būdamos ne vien dekoracija, bet ir neatsiejama konstrukcijos dalis, yra tarsi Dievo kūryba. Bažnyčiai kurti A. Gaudi paskyrė penkiolika metų, tačiau ji iki šiol nėra visiškai baigta. Pradėta kaip gotikinė katedra, vėliau ji architekto buvo visiškai transformuota, remiantis „art nouveau“ tendencijomis ir pritaikant naujas A. Gaudi sukurtas lenktų stulpų ir paraboliškų formų struktūros galimybes, suteikiančias pusiausvyrą ir stabilumą. Ekspresyvios, organiškos akmeninės katedros formos, gausus skulptūriškas dekoras sukuria vientisą savotiško gyvo organizmo įspūdį, persmelktą gausių simbolinių ženklų. Neretas teigia, kad šis kūrinys turi net haliucinogeninį poveikį. A. Gaudi sukurti šedevrai suteikė akmens raiškai architektūroje naują – organišką, gyvą organizmą primenantį pavidalą, ekspresyvią, tarsi pulsuojančią, vientisą formą.

 

Visai kitaip akmenį interpretavo kitas žymus to meto naujosios architektūros kūrėjas Charlesas Rennie Mackintoshas (1868–1928). Šis škotų architektas, interjero dizaineris ir akvarelės meistras kūrė gilias akmeninės architektūros tradicijas ir gausius jo išteklius turinčioje šalyje. Jo įkvėpimo šaltinis – Škotijos viduramžiškos akmeninės pilys ir fortifikaciniai įrenginiai. C. R. Mackintosho architektūroje susipina atviras akmens rūstumas, jo tekstūra ir kartu pastatui suteikiama elegancijos kontrastuojančiomis ypač lengvomis, subtiliomis detalėmis – langų skaidymo kompozicijos ritmu, akmens ir skaidrių stiklo sienų proporcijomis, lengvais ir grakščiais augaliniais dekoro elementais. Pasirinkta kūrybinė kryptis – paprasta ir raiški forma, natūralios medžiagos ir ornamentai. Pastato emocija kuriama erdve, šviesa, šešėliu ir tekstūra, daug labiau nei ornamentika ar sektinų pavyzdžių citatomis. Jo kūryba industriniame, greit besivystančiame Glazge buvo ryškus posūkis modernizmo vertybių link: kurti dabarčiai ir ateičiai, nebesižvalgant atgal ir nešlovinant tradicijos ar autoritetų.

 

„Art nouveau“ architektams įvairiose Europos šalyse, turinčiose akmens žaliavos išteklių, akmuo buvo puiki medžiaga, leidžianti sukurti kontrastą, išryškinantį šio stiliaus pastatams būdingą organiškos ornamentikos lengvumą, grakštumą. Pasitelkiant stiklą ir gausiai eksploatuojant lenktas, vingrias, plaukiančias formas, buvo kuriama nauja estetinė raiška, prioritetais besirenkanti originalumą, natūralias medžiagas, žaidimą jų tekstūromis ir simbolinėmis reikšmėmis.