Kelių tiesimas dar labiau išsiplėtė, vystantis kapitalizmui, ypač sukūrus automobilį. Tada dangos buvo daromos lengvesnio tipo, o didėjant automobilių svoriui, greičiui bei eismo intensyvumui, plačiai paplito ir sunkesnės (kapitalinės) dangų konstrukcijos, naudojant organines bei mineralines rišančiąsias medžiagas, tokias kaip plūktas asfaltbetonis (1858 m.), cementbetonis (1876 m.), taip pat gabalinės dangos–medinių kaladėlių (1820 m.) ir kt. Vėliau, išsivysčius techniškiems taikomiesiems mokslams, buvo sukurtos dangų skaičiavimo teorijos bei jų praktinio pritaikymo metodai: pereita nuo intuityvinio metodo, kurį taikė romėnai, prie tikslių konstravimo metodų. Tiksliaisiais metodais galima nustatyti įtempimus, atsirandančius konstrukcijose, veikiant transporto priemonėms ir gamtiniams-klimatiniams veiksniams. Dangas pradėta konstruoti ne kaip atskiras konstrukcijas, padėtas ant grunto, bet kaip kompleksines, kuriose gruntas būna konstrukcijos dalis. Kelių konstrukcijų vystymosi kryptys glaudžiai susijo su taikomaisiais mokslais (gruntų mechanika, inžinerine geologija, klimatologija, fizine-chemine mechanika, automatika ir kt.) [6].
Šiuolaikiniai automobilių keliai – labai sudėtingi inžinieriniai statiniai. Jie sudaro palankias sąlygas intensyviam automobilių eismui. Tokie keliai projektuojami taip, kad automobiliai galėtų realizuoti savo dinamines savybes, kad įkalnėse, nuokalnėse ar kreivėse jie stabiliai laikytųsi ant kelio, neslystų ir nevirstų.
Kelio danga bet kuriomis klimato sąlygomis turi būti stipri ir gerai laikyti dinamines ir kitas apkrovas. Ji turi būti labai lygi ir pakankamai šiurkšti, kad užtikrintų gerą sankabumą su automobilių padangomis.
Autorius - Vytautas Matulevičius (magistrinis darbas)