Boulingas − nesudėtingas, ypatingų fizinių gebėjimų nereikalaujantis žaidimas. Tačiau, kaip ir kiekviena sporto šaka, jis turi savo taisykles, įrangai bei patalpoms keliamus reikalavimus, tradicijas. Boulingą gali žaisti visi – šiandien pasaulyje jį nuolat žaidžia daugiau kaip 110 mln. žmonių, 90 pasaulio valstybių. Ne išimtis ir Lietuva – boulingo klubų čia nuolat daugėja, jie siūlo vis modernesnes paslaugas. Lietuvoje ši sportiška pramoga dar tik įgyja pagreitį, tačiau ją jau itin pamėgo jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės, mėgstantys aktyvų gyvenimo būdą ir poilsį.
Boulingo pradžia − pirmykščiai žaidėjai
Boulingo istorijos „metraštyje“ − Nacionaliniame boulingo muziejuje, įkurtame Sent Luise (JAV), – lankytojus pasitinka pirmasis boulingo žaidėjas − pirmykštis žmogus, sviedžiantis akmenį į lyg kėgliai sustatytus gyvūnų kaulus. Taip įsivaizduojamos šio žaidimo užuomazgos.
Žinoma, kad žaidimo kėgliais prototipų būta jau prieš 7 000 metų. Tačiau tradiciškai priimta pasakojimą apie šį sportą bei laisvalaikio leidimo būdą pradėti nuo senovės Egipto, kur į kėglius ir rutulius panašūs žaislai buvo rasti vaiko, mirusio 5 200 m. pr. Kr., kape. Jame rasti devyni akmenys, į kuriuos, manoma, buvo ridenamas dešimtas akmuo. Niekas nesužinos, kokia iš tikrųjų šių akmenų paskirtis ir ar šis egiptiečių vaikas buvo pirmasis boulingo žaidėjas, tačiau šie radiniai visgi leidžia daryti prielaidą, kad jau akmens amžiuje gyvenę žmonės galėjo žaisti į boulingą panašų žaidimą. Kitas panašus senovinis žaidimas buvo aptiktas Polinezijoje. Jis vadinosi ula maika. Akmeniniai kamuoliai buvo ridenami pievoje į už 60 pėdų (18 m) stovinčius kėglius. Įdomu tai, kad ši distancija išliko ir iki mūsų laikų.
Viduramžiais dabartinės Vokietijos teritorijoje kėglių žaidimas net buvo suvokiamas kaip dvasinis ritualas: parapijos šventikas žiūrėjo, kaip parapijiečiai ridena apvalius kamuolius į kėglius, sustatytus bažnyčios gale. Jei žmogus numušdavo kėglius, jis gaudavo išrišimą, jei ne – tai galėjo reikšti, kad jo laukia amžinos kančios pragare. IV a. Vokietijoje boulingas taip pat buvo tapęs įvairių švenčių dalimi – žaidėjai mėtė akmenis į devynis medinius baslius, kuriuos vadino kėgliais. Iš čia kilo pirmasis šio žaidimo pavadinimas − kegelh. Viduramžiais devynių kėglių žaidimas išplito visoje Vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Šiuo periodu Europoje atsirado keletas kėglių žaidimo atmainų, kurios žaidžiamos net iki šių dienų (Prancūzijoje – petanque, Italijoje – boccie, Anglijos aristokratų žaidimas pievelėje su rutuliais). Tai žaidimai, kuriuose nėra kėglių, jo esmė − numesti savo rutulį kuo arčiau priešininko pažymėto taikinio. Tačiau tyrinėtojai įsitikinę, kad jų kilmė bendra.
Įsigalėjus griežtesnėms žaidimo taisyklėms, ridenti kamuolius ant gerai suplūktos žemės sau galėjo leisti tik aristokratai. Žaidimas kėgliais tapo toks populiarus, kad vienu metu britų karaliai Edvardas II ir Ričardas II uždraudė jį žaisti, matydami, jog jų kariai šiam sportui skiria daugiau laiko nei šaudymo iš lanko pratyboms.
Devynių kėglių žaidimas daugiausia buvo žaidžiamas Europoje. Didžiausią pasisekimą šis žaidimas turėjo Vokietijoje, Anglijoje ir Skandinavijos šalyse. 1848 m. Škotijoje buvo įvestos naujos devynių kėglių žaidimo taisyklės, kurios nedaug tepakeistos naudojamos iki šiol.
Modernaus boulingo užuomazgos
Į šių dienų boulingą panašų žaidimą žaidė ir olandai. Būtent iš Olandijos XVII a. jis nukeliavo į Ameriką. „Naujojoje žemėje“ žaidimas kėgliais, nurodant jo ištakas, vadintas olandiškais kėgliais (angl. Dutch pins). Todėl nenuostabu, kad ir šiandien vienas Niujorko kvartalų vadinamas Boulingo pievele (angl. Bowling Green), menančia persikėlėlius iš Olandijos.
Azartiškas žaidimas greitai užkariavo Ameriką. Pasiturintieji šalies piliečiai žaidimą iš pievų perkėlė į privačių namų valdas. Tapo madinga rančose įsirengti boulingo takelius. Laikui bėgant, keitėsi kėglių dydis ir skaičius. Iki šių dienų nėra vienos boulingo ekspertų nuomonės, kada pradėtas žaisti dešimties kėglių žaidimas. Įtikinamiausias paaiškinimas, kad, amerikiečiams masiškai pradėjus žaisti boulingą iš pinigų, daugelyje valstijų žaidimą devyniais kėgliais draudė įstatymas. Pirmą kartą tai įvyko 1841 m. Konektikuto valstijoje, o vėliau jos pavyzdžiu pasekė ir dauguma kitų valstijų. Todėl bandydami apeiti draudimą, boulingo aistruoliai tiesiog pridėjo dar vieną kėglį − taip gimė naujas, iki šiol žaidžiamas dešimties kėglių boulingas. Be to, amerikiečiai padidino aikštelės matmenis, kamuolių apimtį ir svorį. Naujasis žaidimas ėmė žaibiškai populiarėti, tiesa, kiekvienoje salėje galiojo savos taisyklės.
Boulingas, iš pradžių buvęs išskirtinai elito žaidimas, vėliau išpopuliarėjo ir tarp paprastų žmonių. Prireikė bendrų žaidimo taisyklių, todėl geriausi XIX a. žaidėjai nusprendė, kad šį sportą turi reglamentuoti griežtos, suvienodintos taisyklės. 1895 m. padėti pamatai Amerikos boulingo kongresui (angl. American Bowling Congress), kuris suvienijo žaidėjus į lygas ir apibrėžė žaidimo etiką bei taisykles. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado žaidimas, kur dešimt kėglių statomi laisvai (be virvelių), o tai užtikrina rezultato tikrumą. 1901 m. surengtas pirmasis oficialus Amerikos boulingo kongreso turnyras. 1913 m. pradėtas leisti boulingui skirtas pirmasis specializuotas žurnalas, o 1947 m. boulingas debiutavo televizijoje.
XX a. boulingo technologijos gerokai pažengė į priekį. Anksčiau naudotus iš kietmedžių pagamintus rutulius 1905 m. pakeitė pirmasis guminis rutulys, o 1914 m. korporacija „Brunswick“ boulingo žaidėjams pristatė naujovę − rutulį „Mineralite“, pagamintą iš paslaptingojo kaučiuko.
1951 m. bendrovė „AMF“, gaminusi maisto, tabako ir lengvosios pramonės įrangą, Mičigane pirmąkart sumontavo automatinius kėglių pastatymo įrenginius, su kuriais prasidėjo modernaus boulingo era. Nuo to laiko boulingo klubų savininkams nebereikėjo pasikliauti berniukų, statančių kėglius, rankų miklumu − vienas mechanikas galėjo prižiūrėti daug takų turinčią boulingo salę.
1952 m. Hamburge įsteigta Pasaulinė kėglių federacija, 1958 m. JAV − Boulingo profesionalų asociacija, vienijanti boulingo žaidėjus. Visuotinio pripažinimo boulingas kaip sporto šaka sulaukė 1988 m., kai šis sparčiai populiarėjantis žaidimas buvo įtrauktas į parodomąsias vasaros olimpines žaidynes Seule.
Šiandien boulingas − pripažintas laisvalaikio leidimo būdas bei profesionalų sporto šaka. Amerikoje tai vienas populiariausių žaidimų, nors reikėtų paminėti ir tai, kad šiuo metu amerikiečius gana sparčiai vejasi Azijos šalys (Japonija, Kinija bei Taivanas). Didžiausias pasaulyje boulingo centras, turintis 141 takelį, įsikūręs Japonijoje.
Boulingas Lietuvoje
Galima teigti, kad iki 1994 m. Lietuvoje kėglių sporto nebuvo. Sovietmečiu egzistavo keletas boulingo salių Elektrėnuose, Šiauliuose, Juodkrantėje, Vilniuje, kurios buvo įkurtos prie stambių gamyklų ir jomis buvo leidžiama naudotis tik išskirtiniams asmenims. Čia žaistas devynių kėglių žaidimas. Amerikietiškas boulingas buvo uždraustas.
1994 m. Kaune, „Undinės“ laisvalaikio centre, įrengta pirmoji Lietuvoje keturių takelių boulingo salė. Amerikiečių bendrovės „AMF“ įrangą iš JAV atvežė didelis kėglių entuziastas ir pradininkas kaunietis Juozas Nevidauskas. Šis įvykis gali būti laikomas Lietuvos boulingo eros pradžia. Po poros metų Vilniuje, bendrovės „Mineraliniai vandenys“ patalpose, įkurta dar viena boulingo salė.
1996 m. gegužę Kaune įkurta Lietuvos kėglių federacija, vėliau pervadinta į Lietuvos boulingo federaciją, o 1997 m. birželio 25 d. mūsų federacija Anglijoje vykusiame kongrese buvo priimta į Pasaulinę kėglių federaciją. Lietuva tapo pirmąja iš postsovietinių šalių, kurią pripažino ši pasaulinė federacija.
Boulingo entuziastų įsitikinimu, šiandien boulingo klubams reikia tvirto šiuolaikiško įvaizdžio, kuris padėtų pritraukti daugiau žaidėjų. Visa tai skatina boulingo klubų savininkus kuo daugiau dėmesio skirti aikštelės ir boulingo pastato projekto kokybei, teikiamoms paslaugoms bei naudojamos įrangos tobulinimui. Specialistų teigimu, tokių klubų savininkai ir statybos vykdytojai turėtų pasitelkti profesionalius architektus, inžinierius ir aplinkotvarkos architektus, išmanančius, kaip parengti projektą, kuris geriausiai tiktų moderniam boulingo klubui.
Keleto Lietuvos boulingų klubų projektų autoriaus architekto Dano Pakutinsko teigimu, šiuo metu Lietuvoje įrengtas ne vienas boulingo klubas, atitinkantis Pasaulinės kėglių federacijos reikalavimus. Rengiamos profesionalų bei mėgėjų varžybos. Tai pamėgta vieta švęsti gimtadienius, draugų, klasių susitikimus, įmonių šventes, kelti pobūvius. Projektuojant boulingo klubą estetinė jo išraiška atlieka ne paskutinį vaidmenį, kadangi formuoja bendrą visuomenės supratimą apie boulingo kultūrą.
Architekto manymu, boulingo klubo interjerą, ko gero, geriausiai nusako funkcionalūs veiklos reikalavimai. Šie reikalavimai daugiau leidžia nei riboja, todėl savotiškai diktuoja projektuojančiam architektui tai, ko labiausiai reikia visam klubui. Tamsaus, triukšmingo ir prirūkyto boulingo klubo stereotipą galima pakeisti daugiau dėmesio skiriant visoms tokio centro patalpoms: vestibiuliui, žaidimo salėms, registratūrai, biliardo kambariui, barui ir pan. Žmonės ganėtinai jautriai reaguoja į aplinkos pasikeitimus, o patobulinus boulingo klubo interjerą galima sulaukti ne tik daugiau lankytojų, bet ir pagerinti pačią klubo atmosferą. Vidaus interjeras gali padėti sukurti šviesaus, švaraus, sveiko ir smagaus žaidimo centro įvaizdį.
Kokie bendri reikalavimai keliami boulingo klubo projektavimui?
Susipažinęs su boulingui siūloma patalpa, jos matmenimis, pirmiausia nusprendi, ar užtenka erdvės. Be abejo, yra keletas kriterijų, į kuriuos negalima neatsižvelgti, pvz., takeliui su visomis jo dalimis (kamuolio metimo vieta, sėdimąja zona bei staklėmis) turi būti skirta ne mažiau kaip 30 m, vien takeliui reikia skirti 17 m. Vėliau patalpos plotis, atsižvelgiant į visus šiuos matmenis, nulemia takelių skaičių boulingo salėje bei tolesnį erdvės paskirstymą.
Ne mažiau svarbus ir patalpos aukštis. Lubos paprastai yra nuo 3,05 iki 3,66 m aukščio, kad būtų galima sumontuoti lubas, vaizduoklius ir pan. Galinę sieną ir virš jos esančias lubas būtina padengti garsą izoliuojančiomis medžiagomis, kurios leistų sumažinti triukšmą nuo 85 iki 90 decibelų. Luboms virš boulingo takelių ir vestibiulio būtina naudoti garsą izoliuojančias medžiagas, kurios sumažina triukšmą nuo 70 iki 80 decibelų. Renkantis lubų garsą izoliuojančias medžiagas reikia atsižvelgti į garso sugerties koeficientus. Nepaisant to, kokias medžiagas naudosime, svarbu pasirūpinti atramomis, kurios reikalingos palubėje montuojamiems taškų skaičiavimo sistemos ekranams pakabinti.
Tinkamas oro kondicionavimas boulingo patalpose – būtinybė. Be to, būtina užtikrinti, kad prietaisai veiktų taip, kad būtų palaikoma idealiausia boulingo sąlygoms temperatūra, t. y. nuo 20,6 iki 22,8 °C. Santykinio oro drėgnumo vidurkis turėtų apytiksliai siekti 35–45 proc. Oro drėkinimo prietaisų gali reikėti ir žiemą. Pagrindinė vieta, kurioje turėtų veikti oro kondicionierius, tęsiasi nuo įsibėgėjimo zonos link vestibiulio bei maisto tiekimo patalpų.
Boulingas yra ir sporto šaka, ir socialinė veikla. Dauguma šiandien parengtų boulingo centro projektų ragina padalyti boulingo takelius į dvi ar daugiau grupių. Taip siekiama sukurti įdomesnį interjerą bei sustiprinti dinamiškumo jausmą. Žaidėjų zonos baldai turi būti išdėstomi taip, kad vienu metu žaidėjai galėtų bendrauti, stebėti, kas vyksta aplink, ir tuo pačiu neatitrūkti nuo žaidimo. Žaidėjų zona turėtų būti ne mažesnė kaip 3,7 m ilgio. Šią zoną patariama iškloti vinilinėmis plytelėmis ar kitomis tinkančiomis medžiagomis. Kiliminė danga sukuria statinį krūvį, kuris gali paveikti elektroninę taškų skaičiavimo įrangą, tad pastarosios dangos šioje zonoje patariama atsisakyti.
Tačiau svarbu tinkamai parinkti kiliminę dangą, kitose klubo erdvėse. Paprastai siūlomos penkios standartinės kiliminės dangos, bet tai ne taisyklė. Estetinį sprendimą kuria architektas. Svarbu, kad nebūtų taupoma ir bandoma taikyti pigi, nekokybiška kiliminė danga. Be to, pagal taisykles turėtų būti įrengiamas ir drėgmės trauktuvas.
Priežiūros ir kontrolės postas laikomas pagrindine boulingo klubo vieta. Todėl jis turi būti įrengtas taip, kad prie jo dirbantis operatorius galėtų apžvelgti boulingo takelius ir dar suspėtų sutikti bei aptarnauti kitus klientus. Tai lengviau padaryti, kai postas šiek tiek pakeltas. Ši zona turėtų būti įrengta taip, kad prie jos būtų paprasta prieiti iš bet kurios boulingo vietos ir vienu metu patogiai galėtų dirbti trys žmonės. Čia taip pat reikia numatyti vietos nuomojamų batelių saugyklai, nebent tam būtų skirta atskira batelių išdavimo vieta. Jei boulingo klube numatoma įrengti boulingo reikmenų parduotuvę, biliardo salę, žaidimo automatus ir pan., priežiūros ir kontrolės postas turi būti suprojektuotas taip, kad nuo jos būtų galima matyti ir parduotuvę, ir biliardo stalus. Interjere tūrėtų dominuoti švelnios, neblaškančios ir neerzinančios spalvos. Visa kita priklauso nuo architekto išmonės bei estetikos suvokimo.
Ruošiantis įrengti boulingo klubą, visa žaidimui reikalinga įranga − takų danga, grioveliai, kėgliai, kamuoliai, kompiuterinė įranga, gręžimo staklės, batai ir kt. – atkeliauja iš gamintojų. Lietuvoje vyrauja dviejų Amerikos boulingo įrenginių gamintojų produkcija – tai visame pasaulyje pripažintos bendrovės „AMF“ bei „Brunswik“. Nuo 2005 m. susijungus „Qubica“ ir „AMF“, bendrovė „Qubicaamf“ tapo neabejotinu rinkos lyderiu, kurio takeliai įrengiami visuose šiuolaikiniuose boulingo klubuose.
Boulingo klubui atidaryti paprastai prireikia 1–2 metų. Šiam laikotarpiui priskiriami visi etapai, pradedant plano parengimu ir baigiant klubo atidarymu. Pavyzdžiui, 20 takelių klubui reikalinga „AMF“ įranga paprastai sumontuojama per 4–6 savaites.
Kokių projektavimo klaidų pasitaiko dažniausiai?
Reikėtų vengti netinkamo erdvės išnaudojimo, boulingo takelių prieigose sumontuotų kolonų, netinkamo (per ryškaus ar nevienodo) apšvietimo, netinkamoje vietoje suprojektuoto priežiūros ir kontrolės posto, nederančių spalvų ir didelio triukšmo lygio. Pasitaiko, kad projektuojant nepakankamai dėmesio skiriama šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms, šalia esančių žaidimų kambarių vaikams reikalavimams, prastai suplanuojami tualetai, pasirenkamos prastos vidaus statybos ir apdailos medžiagos.
Boulingo įrenginių montavimas patikimas tik specialius mokymus baigusiems montuotojams. Ne taip seniai į mūsų šalį buvo kviečiami montuotojai iš Lenkijos ar Suomijos, o šiandien tokių montuotojų jau yra ir mūsų šalyje.
Boulingo klubo įranga unikali, todėl ji privalo būti puikios kokybės. Projektuojant baldų išdėstymą bei modelį, priimant sprendimą dėl įrangos dizaino ir modelio bei jo sumontavimo, daug dėmesio reikia kreipti į vėlesnę jų priežiūrą, jos paprastumą. Boulingo klube esanti įranga ir prietaisai turi būti lengvai valomi.
Prie didesnių susibūrimo vietų svarbu numatyti užtektinai erdvės daiktų saugykloms. Įranga turi būti taip suprojektuota, kad ją būtų lengva ir paprasta prižiūrėti. Turint modulinių sudedamųjų dalių bus galima pakeisti susidėvėjusias detales.
Kuo skiriasi lietuviški boulingo klubai nuo įrengiamų kitose šalyse?
Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje pats boulingo žaidimas jau senokai neatnaujinamas, naujovės atkeliauja tik į boulingo klubo interjerą. Tobulėja kompiuterinė dalis, atnaujinamos programos, vaizduokliai, naudojami šviečiantys kilimai, staklės mažėja ir kt.
Mūsų šalyje boulingas suvokiamas kaip klubas − pasilinksminimo vieta suderinama su žaidimu. Tai visai Europai bei Australijai būdinga boulingo koncepcija. O Amerikoje vyrauja būtent sportui skirti boulingai, kuriuose įrengiama po 60–80 ar net daugiau kaip 100 boulingo takų. Tai labiau panašu į angarą ar sporto salę nei į klubą. Tokio tipo boulingo patalpose vietoj kėdžių paprastai galime pamatyti stalą bei aplink jį ratu išdėstytas kėdes, kad žaidžiantieji galėtų pavalgyti ir išgerti.
Mano manymu, projektuojant boulingo klubą, tikslinga toje pačioje erdvėje įrengiamas kavines atskirti nuo žaidimo erdvės. Jos galėtų būti įrengiamos šalia arba žemiau esančiose patalpose ar, pavyzdžiui, terasoje. Boulingo pažaisti žmonės dažniausiai ateina vakare, kai mažai kam norisi valgyti.
Manau, daugiau dėmesio reikėtų skirti papildomoms pramogoms: biliardui, žaidimo automatams ir pan. Be abejo, ir vaikų žaidimų kambariui, nes esant tokiai europinio tipo boulingo įrengimo tendencijai, čia neretai atkeliaujama su visa šeima.
Boulingo klube gali būti įrengiamas ir sporto baras, kur įvairiausių varžybų susirinktų stebėti atskirų sporto šakų aistruoliai. Siekiant išvengti monotonijos, galima sumontuoti vaizdo projekciją ir pan. Iš esmės boulingo klubas − puiki erdvė architekto idėjoms įgyvendinti, kuo įdomiau bei įvairiau pateikiama erdvė, tuo daugiau skirtingų lankytojų klubas gali pritraukti.