Ką pasakytumėte, jeigu jūsų namas paprasčiausiai paspaudus mygtuką imtų suktis pagal saulės kryptį kaip saulėgrąža? Pasirodo tai įmanoma – besisukantys pastatai atsirado dar XX a. pirmoje pusėje. Amerikiečių išradėjas Richardas Buckminsteris Fulleris suprojektavo namą, išoriškai primenantį Azijos jurtas. „Dymaxion“ (taip buvo pavadintas šis statinys) nebuvo besisukantis namas pilna to žodžio prasme, tačiau ši konstrukcija gali būti laikoma jo pirmtake: jis nestovėjo vietoje, o buvo pritvirtintas prie vertikalios ašies kaip karuselė. Namas turėjo ir kitų privalumų: buvo lengvai pastatomas ir transportuojamas, atsparus žemės drebėjimams ir nebrangus. Tačiau masinė jo gamyba taip ir nebuvo pradėta.
Visi tokie šiandien rinkoje siūlomi namai, sukonstruoti kažkada R. B. Fullerio pasiūlytos idėjos pagrindu – pastatas statomas beveik be pamatų ir yra tvirtinimas prie centrinės atramos – „ašies“. Vietos reljefas tokiai konstrukcijai beveik nesvarbus, svarbiausia gylis – norint įtvirtinti atramą. Techninės pastato komunikacijos – automatinės ir savininkų džiaugsmui funkcionuoja nepriklausomai nuo to, kur link pasisuka namas. Vienintelis apribojimas – pastato dydis. Visi namai palyginti nedideli, nes ploto didinimas įtakoja variklio galingumą, tačiau jie yra atsparūs žemės drebėjimams. Kai kurie gamintojai tvirtina, kad jų pastatai gali atlaikyti 8 balų stiprumo (pagal Richterio skalę) žemės drebėjimą. Kupolo formos namai, kaip, pavyzdžiui, siūlomi kompanijos „Solalaya“ gali atlaikyti ir vėtras iki 70 m/s (atitinkančias penktos kategorijos uraganą).
Besivejant idėją
Kodėl namui reikia suktis? Atrodytų, jog tokia funkcija visiškai nereikalinga. Nejudantis namas atrodo ir patikimesnis ir, svarbiausia, įprastesnis. Tačiau nepamirškime, kad kažkada ir aukštybiniai pastatai vienaukščių pastatų savininkams neatrodė gera idėja, o į ankštą būstą, esantį ketvirtame aukšte, galima buvo pakilti tik laiptais. Įsivaizduokime, kad jums atsirado galimybė pagal savo norus „nustatyti“ vaizdą, matomą pro langą, ilgiau mėgautis saulėlydžiu ar karštą vasaros dieną nesitraukti iš gaivaus šešėlio. Sukimosi technologijos šalininkai įsitikinę, kad toks požiūris formuoja visiškai kitokį požiūrį į gyvenimo būdą.
„Sufte Vollard“ – pirmasis besisukantis aukštybinis pastatas pastatytas dar 2004 m. Kuritiboje (Brazilija). Jame tik vienuolika butų – po vieną kiekviename aukšte. Aukštai sukasi nepriklausomai vienas nuo kito, kas leidžia išvengti gyventojų nesantaikos. Projekto autoriai, architektai Bruno de Franco ir Sergio Silka, tvirtina, kad jų pastatas – „meno kūrinys ir visiškai nauja būsto koncepcija“. Butas šiame name kainuoja 400 tūkst. JAV dolerių.
Kita abejonė susijusi su galima žmogaus organizmo reakcija į sukimąsi. Tačiau daugumoje projektų apsisukimas aplink savo ašį trunka nuo valandos iki paros. Suprantama, kad esant tokiam mažam greičiui žmogus sukimosi beveik nejaučia. Kita vertus, jeigu nesate didelis karuselių gerbėjas niekas juk neverčia suktis 24 val. per parą.
Būtinybė ar pramoga?
Apatinėje šio dangoraižio dalyje bus įkurdinti biurai, aukščiau – viešbučiai ir apartamentai. Visas komunikacijas, liftus, priešgaisrines kopėčias, inžinerinius tinklus – planuojama sumontuoti centriniame bokšto „stiebe“. Viršutinių penkių aukštų (suprojektuotų remiantis principu „vienas aukštas –vienas butas“) gyventojai, galės kontroliuoti sukimosi greitį ir kryptį. Likusioje pastato dalyje sukimąsi kontroliuos pastato valdytojas. Energiją, reikalingą sukimuisi, pastatas pasigamins pats – ne tik sau, bet ir šalia stovintiems namams, tuo tikslu tarp aukštų bus sukonstruotos specialios vėjo turbinos.