Durys ne tik interjero detalė, bet ir saugos garantas. Pagrindinė funkcija − apsaugoti nuo nepageidaujamų lankytojų bei užtikrinti būsto šeimininko privatumą. Durų gamintojų šiuo metu tikrai netrūksta, tačiau pradėjus domėtis tuo, ką šiandien siūlo šarvuotas duris gaminančios įmonės, susiduriame su daugybe paradoksų. Skirtingi gamintojai kelia sau skirtingus uždavinius, pabrėžia skirtingas detales ir siūlo ne mažiau skirtingą kainą.
Ar verta mokėti už vardą?
Pasidomėję šarvuotų durų kainomis Lietuvoje susiduriame su dideliu skirtumu. Nuo iš užsienio atvežamų durų lietuviškosios skiriasi kaina ir kokybe. Dažniausiai atvežami masinės gamybos produktai, gaminami iš pigesnių medžiagų, todėl sunkiau išsirinkti įdomesnes ir pirkėjų norus tenkinančias prekes.
Lietuvoje naudojant tą pačią gamybos technologiją, iš tų pačių medžiagų gaminamų šarvuotų durų kaina skiriasi net keliais tūkstančiais litų. Natūralu, kad kyla klausimas, kodėl taip yra? Viena iš pagrindinių priežasčių − žinomų vardų vaikymasis. Užsakovai mieliau renkasi mokėti gerokai daugiau už tokį pat produktą vien dėl to, kad ant jo puikuotųsi gamintojo išreklamuotas vardas. Suvilioti išgalvotų nuolaidų, nebesidomi realia gaminio kaina.
Plastikiniais langais ir šarvuotomis durimis prekiaujančios bei siūlančios montavimo ir priežiūros paslaugas individualios V. Viktoravičiaus įmonės specialistų teigimu, ne vien žinomiausi šarvuotų durų gamintojai bei prekiautojai gali pasiūlyti kokybišką produktą. „Absoliuti dauguma durų gamintojų gamindami duris naudoja tas pačias medžiagas. Metalas daugiausia gabenamas iš Rusijos, nes ten ši žaliava pigiausia, o ir jos apdirbimo tradicijos gilios. Spynos atkeliauja iš Olandijos, Italijos bei Švedijos. Tačiau stebina skirtinga jų kaina. Be to, trūkumai neretai bandomi pateikti kaip pranašumai. Todėl gaila, kad žmonės rinkdamiesi duris vis dar vadovaujasi tokiais kriterijais“, – teigia įmonės vadovas Virginijus Viktoravičius. Iš tikrųjų nei tokių durų gamybos procesas, nei jo metu naudojamos medžiagos nesiskiria. Nebent būtų bandoma taupyti medžiagas ir gaminama iš atliekų: vietoj vamzdžių montuojant lankstomas konstrukcijas, o vėliau tai pateikiant kaip pranašumą − paprastesnė konstrukcija, o kaina tokia pati kaip visaverčio produkto. Be to, mažesnio skersmens metalą lengviau išlankstyti, todėl lengvesnis ir gamybos procesas.
Reikėtų pastebėti ir tai, kad tik pasirodžius šarvuotoms durims jų kaina buvo nemaža, tačiau tuomet medžiagų tikrai negailėta. Vienos durys buvo gaminamos keletą dienų, o šiandien per vieną dieną pagaminamos kelios. Tiesiog esant didelei paklausai kai kurių gamintojų požiūris tapo atsainesnis.
Svarbiausia − kokybiška spyna
Durų patikimumas daugiausia priklauso nuo užrakto, o ne nuo pačių durų. Spyna − pagrindinis kriterijus, lemiantis būsto saugumą. Duryse sumontuotų metalinių konstrukcijų storis visiškai nesvarbus, jei jose sumontuota nekokybiška, dažniausiai rusų gamybos spyna. Sugedus spynai durų svoris nebetenka jokios reikšmės. Be abejo, grąžtu galima išgręžti bet kokią spyną, tačiau svarbu, kiek tai užims laiko. Šiandien nemažai užsakovų pasirenka vieną nedidelę, tačiau kokybišką ir funkcionalią spyną. Iš kokybiškų spynų į Lietuvą dažniausiai importuojamos olandų, švedų bei italų gamintojų.
Neretai užsakovai papuola į nesąžiningų durų gamintojų pinkles, kai durims suteikiama, pvz., trejų metų garantija. Kai kliento namuose sugenda nekokybiška rusų gamintojų spyna, šie pareiškia, kad garantija galioja tik durims, bet ne spynai. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutartyje būtų numatyta garantija visai sumontuotai įrangai ir atliktiems darbams.
Pavyzdžiui, italų gamintojų „Mottura“ siūlomos spynos brangesnės, tačiau jų kokybė akivaizdi. Šie gamintojai laikosi tokios politikos, jog nuleidęs kainą visuomet būni priverstas taupyti, skirdamas mažiau dėmesio sudedamosioms dalims, todėl jie nelinkę mažinti savo produktų kainos. Reikėtų prisiminti ir tai, jog italai visame pasaulyje garsėja kaip vieni geriausių seifo tipo spynų gamintojų.
V. Viktoravičius pabrėžė ir tai, jog labiausiai reikėtų baimintis ne vadinamųjų profesionalių vagių (įsilaužiančių rafinuotaisbūdais), o tų, kurie ieško šeimininkų, atsainiai žiūrinčių į savo turto apsaugą. Dažniausiai vagį gundantis kriterijus ne „neišpasakyti“ turtai, o senos medinės durys ar jose sumontuoti nekokybiški užraktai.