Vienas kontraversiškiausių architektūros istorijos periodų, pasaulio architektūrologų gretintas bei tapatintas su filosofijos, dailės, muzikos ir mokslo avangardo srovėmis, Lietuvoje dažnai apibūdinamas lakonišku terminu sovietinis modernizmas. Viena šio periodo dalių priskiriama struktūralizmui. Lietuvoje jis formavimosi kaip reakcija į pabodusio tarptautinio stiliaus stereotipiškumą, banalų horizontaliomis ir vertikaliomis juostomis sudalytą „dėžės“ morfotipą, paviršutinišką fasadiškumą bei planavimo primityvizmą [1, 48 p.].
Struktūralistinių idėjų formavimosi architektūroje prielaidos
Struktūralizmas, kaip viena reikšmingiausių ir įtakingiausių XX a.intelektualinių krypčių, siejamas su radikaliomis ne tik mokslo, bet ir meno permainomis. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje subjektyvistinių (egzistencializmo, fenomenologijos) srovių individo problematika užleidžia vietą „neįsisąmonintai funkcionuojančių ženklinių kultūros sistemų struktūrų“ [2, 7 p.] tyrimams ir apmąstymams. Struktūralizmas, susiformavęs prancūzų kalbininko Ferdinando de Saussure’o (1857–1913) sukurtos struktūrinės lingvistikos pagrindu, net ir įsiliejęs į gausybę mokslo (tiek socialinio bei humanitarinio, tiek tiksliojo) ir meno (vaizduojamojo, taikomojo) veiklos sričių bei pergyvenęs gausybę transformacijų, išlaikė dvi pagrindines raiškos formas: metodą ir filosofiją (dažniausiai konkrečių struktūralistinių tyrimų rezultatų apmąstymas ir filosofinės išvados).
Struktūralizmo, kaip reiškinio, išskirtinumas, pasak jo ideologų, yra tai, kad struktūralizmo negalima traktuoti kaip mokyklos ar judėjimo, nes dauguma autorių, kuriuos paprastai jungia šis apibūdinimas, nesijaučia siejami nei bendros doktrinos, nei kovos. Jie greičiau jungiami bendro ženklo, vadintino struktūriniu žmogumi, kuris apibrėžiamas ne tik savo idėjomis, kalbomis, bet ir gebėjimu įsivaizduoti, t. y. „savybingu būdu išgyventi struktūrą“ [3, 158–159 p.]. Tad manoma, kad reikėtų kalbėti apie konkrečias struktūralistines idėjas, atitinkančias statinio ypatybes, nes ne visada lengva apibrėžti tam tikrą pastatą kaip struktūralistinį. Todėl tikslinga ir architektūros tyrimuose daugiau dėmesio telkti į struktūralistines idėjas ar struktūralistinį mąstymo būdą nei į struktūralizmą kaip meninį stilių [4, 20 p.].
Struktūralistinių idėjų užuomazgos architektūroje įprastai siejamos su Le Corbusier ankstyvaisiais darbais, Louiso Kahno, Peterio ir Alison Smithsonų kūryba [5, 644 p.]. Ideologinėmis ištakomis laikomas „Team 10 (X, Ten)“ 1954 m. paskelbtas Doorno manifestas bei šios grupės pastangos atnaujinti tarptautinio modernizmo nuostatas [6, 5, 148–149, 659 p.]. Todėl galima daryti prielaidą, kad teorinis struktūralizmo pagrindas yra modernizmo reforma. Modernizmas taip pat grįstas reakcija į „hausmanizacijos“ planavimo rezultatus [7, 10 p.]. Tačiau modernizmo atstovai, teigdami mokslo ir meno jėgų konsolidaciją plėtojant šiuolaikinį miestą, kėlė naujo planavimo idėją bei pasisakė prieš istorinį tęstinumą. „Team 10“ atnaujinimas reiškė grįžimą prie ištakų. Šios kiekvienam architektūros kūrėjui reiškė skirtingus dalykus. Remiantis struktūralistine idėja pagrįstais mokslo, technikos, filosofijosirmenoreiškiniais bei vertinant skirtingų mokslininkų tyrimus, struktūralistinei architektūrai galima priskirti ne tik britiškojo neobrutalizmo ir olandiškojo segmentinio struktūralizmo atstovus, jų pirmtakus ar sekėjus, bet ir japoniškojo metabolizmo architektūros kūrėjus [8, 9].
Lietuviškoji modernizmo pauzė buvo dešimtmečiu trumpesnė nei Rusijoje, o stalininio stiliaus etapas dėl karo ir okupacinės adaptacijos truko dar trumpiau. Nors 1944 m. buvo sudaryta Šiaulių atstatymo ir plėtojimo generalinė schema (arch. E. Budreika) [11, 78 p.], vėliau Kretingos, Kauno, Klaipėdos generalinės schemos bei nuo 1958 m. jau sudaromos tam tikros rajoninio planavimo schemos, jos tik iš dalies reguliavo miestų ir miestelių plėtrą bei išdėstymą. Tad ir esminių apgyvendinimo sistemos pakeitimų iki 1967 m. neįvyko [11, 202 p.; 10, 10–11 p.].
Socialistinį realizmą pakeitusio funkcionalizmo greito populiarėjimo priežastys galėjo būti įvairios. Pavyzdžiui, asmenybės kulto pabaiga bei demokratijos fikcijosužuomazgos. Funkcionalizmas savo ideologinėmis ir estetinėmis nuostatomis taip pat buvo parankus planinės ekonomikos tikslams siekti. Palyginti su ankstesniuoju SSRS raidos etapu, šis buvo vadinamas atšilimu. Lietuviškoje septintojo dešimtmečio profesinėje periodikoje jau palyginti gausu užsienio architektūros pavyzdžių, apžvalgų, komentarų. Kiek vėliau – 1971 m. − pasirodo reikšminga to meto architektams Jono Minkevičiaus knyga „Architektūros kryptys užsienyje“ [11].
Pagrindiniai struktūralistinės architektūros konceptai
Nuostatą, kad struktūralizmas architektūroje susiformavo kaip reakcija į Atėnų chartijoje (1933 m.) įteisintą kultūrinio ir fizinioidentiteto, žmogiško mastelio praradimą, patvirtina ir CIAM susirinkimų chronologija, kai po Antrojo pasaulinio karo ėmusi bręsti utilitaristine virtusios architektūros ir jos politikos kritika peraugo į Doorno manifestą, CIAM reformas ir kongreso pabaigą [4, 12 p.].
„Team 10“, remdamiesi škotų biologo, sociologo ir urbanistikos novatoriaus Patricko Geddeso statistiškai argumentuota gyvųjų biologinių bendruomenių klasifikacijapagalteritoriją, užimtumą ir organizmus (1881 m.) bei šios teorijos pagrindu pasiūlyta urbanistine koncepcija, teigė ir visų žmonių bendruomenių vienodą sandarą. Taip „Dešimtoji komanda“ ėmė kelti universalios bendruomenių modeliavimo sistemos idėją, „įgyvendinamą“ šiandienos utopiją (angl. Utopia of the Present), kuri, skirtingai nuo savo pirmtakių, turėjusi grąžinti miestą žmogui [6]. Būsto, aplinkos ir bendruomenės harmonijos modeliavimas buvo grįstas socialinių ir vizualinių ryšių tyrimais. Nors struktūralistai, kaip modernizmo tęsėjai, teigė, kad tinkamas sprendimas dažniau glūdi architektūrinėje inovacijoje nei socialinėje antropologijoje, įkvėpti semiotikos teikiamų galimybių pasinėrė į istorinių, kultūrinių archetipų paieškas. Neatsitiktinai kai kurie olandų architektų urbanistiniai sprendimai siejami su modernizmui daugeliu prasmių priešišku postmodernizmo reiškiniu.
Architektai „disidentai“ savo keltas idėjas pademonstravo 1956 m.vykusiame CIAM X kongrese Dubrovnike, Jugoslavijoje. Dėmesys buvo sutelktas į keturių koncepcijų plėtojimą – kekės ar spiečiai (angl. cluster), paslankumas (angl. mobility), augimas ir kaita (angl. growth and change), gyvenamoji aplinka (angl. habitat). Kongrese iškeltų idėjų sėkmingą sklaidą lėmė ir olandų architektūros žurnale „Forum“ nuo 1959 m. vykdyta informacinė kampanija. Tuo metu žurnalą ėmėsi redaguoti struktūralistinių idėjų puoselėtojai (vėliau vadinti grupe „Forum“) Dickas Aponas (1926), A. van Eyckas (1918), J. Bakema (1914–1981), Gertas Boonas (1921), Joopas Hardy (1918–1983), H. Hertzbergeris (1932) ir Jurriaanas Schroferis. Naujosios redakcinės kolegijos debiutas buvo pavadintas „Kitokia idėja“ (angl. Another idea). Čia pristatyti Olandijos kvartalų Pendrecht ir Alexanderpolder projektai, kur mažaaukščiai sekcijiniai daugiabučiai gyvenamieji namai komponuoti kartu su vienbučiais, dvibučiais, blokuotais bei aukštybiniais gyvenamaisiais namais. Vėliau grupė „Forum“ ima skelbti priešpriešų sąryšingumo (angl. Interior-exterior dialogue) idėją. Trintos ribos ne tik tarp vidaus ir išorės, bet ir tarp miesto ir namo, vidaus ir lauko, didelio ir mažo, detalės ir visumos, asmeninio ir visuomeninio. Tai, architektų manymu, turėjo gerinti gyvenamosios aplinkos kokybę. Pagaliau priešpriešų sąryšingumo idėja ėmė keisti sampratą „projektavimas“ – deklaruojama, kad virtuvės ir šalies projektai remiasi analogiškais principais [6]. Dar viena „Team 10“ iškelta ir „Forum“ žurnale populiarinta „kitokių namų“ (angl. Another housing) idėja − funkcionalistinį stačiakampio gretasienio tūrio statinį struktūralistai pasiūlė skaidyti į pirminius funkcinius elementus ir iš jų komponuoti kūrybiškas formas. Pasitelkiant kompozicijos priemones miestovaizdis turėjo tapti spalvingesnis: vizualiai smulkėtų tūriai ir erdvės, dėl to būtų gyvesnės gatvių perspektyvos, mažėtų monotonijos.
Organiška plėtra
CIAM X kongrese iškeltos idėjos ir pademonstruoti projektai, struktūralistų manymu, turėjo galutinai patvirtinti prieš keletą metų Le Corbusier paskelbtą „šlovingos modernizmo epochos“ pabaigą. Tačiau, kita vertus, kongreso dalyvių plėtoti organiškieji planavimo principai grįsti dar modernizmo priešaušriu brendusiomis idėjomis. Pirmosios pramonės revoliucijos išryškintus klasikinio statiško miesto trūkumus imta spręsti ieškant kokybiškai naujų miesto plėtros modelių. Perspektyviausiai CIAM reformatoriams atrodė P. Geddeso ir Ebenezerio Howardo keltos idėjos.
P. Geddesas (1854–1932), plėtodamas menotyrininko ir sociologo Johno Ruskino (1819–1900) visuomenės procesų ir erdvės sandaros ryšio idėją bei remdamasis senovės Indijos miestų pavyzdžiu, teigė
organiškai sujungtų miesto funkcijų vertingumą. Taip planuojamas miestas, mokslininko manymu, būtų gerai organizuotas, dinamiškai subalansuotas, lankstus ir atviras augimui. Praktiškai įgyvendindamas savo teorijas Edinburgo senamiesčio rekonstrukcijos projekte, konsultuodamas architektą Franką Mearsą Jeruzalės plėtros projekte (1919 m.) bei rengdamas Tel Avivo generalinį planą (1925 m.), vienas pirmųjų „moderniajame amžiuje“ praktiškai įrodė mokslinio ir gamtinio prado reikšmę architektūrai. Jo idėjos savaip adaptuotos ne tik „Team 10“ manifestuose bei tokių urbanistikos teoretikų kaip Lewisas Mumfordas darbuose, bet, kaip vėliau matysime, lėmė ir Jungtinės Karalystės (toliau JK) urbanistikos novatoriškumą.
Įkvėptas amerikiečių teisininko ir rašytojo Edwardo Bellamy (1850–1898) vizionieriškos novelės „Atogrąža: 2000–1887“ (angl. „Looking Backward: 2000–1887“, 1888 m.) apie industrinės eros lemtas socialines permainas, anglų urbanistas E. Howardas (1850–1928) 1898 m. publikavo tais laikais utopišką studiją „To-Morrow: A Peaceful Path to Real Reform“ (1902 m. perleista kaip „Garden Cities of To-Morrow“). Autorius, įvertinęs miesto ir kaimo pranašumus bei trūkumus, iškėlė miesto-kaimo (angl. Town-Country) idėją. Savarankiški, nedideli, agrarinių teritorijų apsuptyje projektuotini (vietos gyventojų valdomi ir plėtojami) miestų palydovai, E. Howardo įsitikinimu, turėjo išspręsti įsisenėjusias didmiesčių plėtros problemas. 1899 m. jo paties iniciatyva įkurta pirmoji JK viešoji planavimo organizacija – Miestų-sodų asociacija (angl. Garden Cities Association, vėliau Town and Country Planning Association), kuri ne tik siekė miesto-sodo idėjas patikrinti praktiškai, bet teigė ir mokslo bei meno pradų būtinumą planuojant miestus. Pirmieji E. Howardo utopiją realybe pavertė anglų miestų planuotojai Raymondas Unwinas (1863–1940) ir Richardas Barry Parkeris (1867–1941), 1903 m. pradėję įgyvendinti Letchvorto miesto-sodo projektą Hertfordšyre (Anglija). Vėliau pradėdami statyti Hampstedo priemiestį Londone (1907 m.), Veline (Hertfordšyras, Anglija, 1920 m.), Vithenšave ir Mančesteryje (pradėtas 1927 m.). E. Howardo ryšiai su vokiečių architektais Hermannu Muthesiusu bei Bruno Tautu lėmė ir Veimaro Respublikos Folkenbergo (Berlynas, 1906 m.) bei „Reform“ (Magdeburgas, 1906–1930 m.) projektų humaniškumą. Plėtodamas miestų-sodų teoriją R. Unwinas pasiūlė didmiesčių plėtros problemas spręsti steigiant palydovines gyvenvietes [12].
Nors britų salyne vyravo ryškios organiško planavimo idėjos, Europoje vis dažniau ėmė vyrauti technokratinė planavimo doktrina. T. Garnier ir A. Miliutino teorijų pagrindu dar 1933 m. priimta Atėnų chartija, teigusi miesto funkcinį zonavimą (pagrindinės zonos – gyvenamoji, pramonės ir poilsio – sudaro vientisą struktūrą) [13, 31 p.], pokario sąlygomis įgavo dar radikalesnį funkcionalistinį pobūdį. Miestas nebepripažintas kaip meno kūrinys. Ėmė dominuoti metaboliniai dariniai, urbanistinės megastruktūros. Miestas panašėjo į mašiną, kur buvo mechanizuotos bene visos jo funkcijos ir tarnybos. Naujomis vertybėmis tuomet tampa abstraktumas, transformacijos, paprastumas, minimalumas, stereotipiškumas, technicizmas [15]. Tai akivaizdžiai pakeitė ne tik JAV bei Vakarų Europos, bet ir SSRS (taip pat ir Lietuvos) miestovaizdį [16]. Miestų planuose įsivyravo naujosios technologijos. Tuomet įsivyraujančią technologijos beribių galimybių iliuziją iliustruoja Le Corbusier pateikta linijinio miesto Paryžius–Maskva koncepcija kuri tapo atsaku į M. J. Ginzburgo Maskvos rekonstrukcijos projektą [14, 75–77 p.].
Antrojo pasaulinio karo metais dar labiau ryškėjo dezurbanizmo idėja, kurią įgyvendinus miestas turėjo atsiverti augimui ir darniai plėtrai. Tai sudarė prielaidas formuotis rajoniniam planavimui kaip mokslui. Didžiojoje Britanijoje, pasak L. Benevolo [17, 219 p.],susidūrus vietinei tradicijai, kuriai atstovavo J. Ruskinas,E. Howardas ir P. Geddesas, su žemynine statybos kultūra, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje gimė didžiausias Europoje urbanistinio ir teritorinio planavimo projektas. Londonas, kur 1944 m. parengtas Abercrobie ir Forshaw dezurbanistinis projektas ir 1946 m.pradėta nacionalinė „naujų miestų“ programa, tapo pokario naujųjų miestų statybų pradžios ženklu. Koreguota 1954 ir 2004 m. ši JK programa vis dar vykdoma.
Pokario naujieji miestai steigti įvairiuose kraštuose. Jie skyrėsi ne tik funkcijomis, bet ir plėtojimo būdais. Nevienodas buvo politinis ir ekonominis kontekstas. Vienintelėje JK buvo sukurta speciali naujųjų miestų statybos įstatymų bazė (1946 ir 1953 m.). Dėl plėtros korporacijų planavimas, įgyvendinimas ir jau pastatytų miestų vadyba JK vyko sklandžiai. Siekiant suderinti naujųjų gyvenviečių centrų funkcionalumą, ekologiškumą ir miesto poreikius, buvo panaudota visa JK architektūros patirtis [17, 222 p.]. Amsterdame, Roterdame, Stokholme pats miestas rūpinosi naujų kompleksų statyba anksčiau miesto įsigytuose sklypuose.
Rytų Europos nekilnojamojo turto nacionalizavimas, pasakL. Benevolo [17, 225 p.], smarkiai suardė pamatinę miestų struktūrą. Valdžia, paneigusi privačius interesus, įgijo neribotą veiksmų laisvę, dėl to atsirado savavališkų ir nepateisinamų didžiulių kolektyvinių projektų. Nors, kaip anksčiau minėta, tarpukariu būtent šie bruožai ir masino modernizmo atstovus, tačiau įsigalėjus Stalino kultui šis žavesys silpo.
Kitaip planuoti Vakarų miestai. Juose dažnai trūkdavo žemės, todėl didmiesčių valdžia savo veiksmus derindavo su periferijų gyventojais. Tai lėmė, kad naujų miestų statybos dažnai pereidavo į vietos bendruomenių rankas (Danijoje – Albertslundas, buv. Vakarų Vokietijoje – Zalcgiteris, Marlis, Volfsburgas (šio miesto statyboje dalyvavo ir koncernas „Wolksvagen“), Kaufboirenas. Privačia iniciatyva nauji miestai statyti JAV ir daugelyje Vakarų Europos šalių (ypač buv. Vakarų Vokietijoje – Bylefeldo miesto plėtra, Zeneštatas [18, 224–225 p.]. Suomijos architektai miesto-sodo idėją pavertė miestu-mišku Tapioloje (Espas, Didysis Helsinkis) [14, 89 p.]. Švedijos, karo metu išlaikiusios neutralitetą ir išvengusios didesnių sugriovimų, kruopščiai planuoti naujieji miestai, atsižvelgiant į kraštovaizdį, dėl pastatų įvairovės tapo pavyzdžiu daugeliui Europos urbanistų [18, 222 p.].
Lietuvoje miesto-sodo idėja pradėta įgyvendinti dar 1908 m., kai Vilniaus geležinkelininkų iniciatyva sukūrus Geležinkeliečių kolonijos draugiją ir įsigijus 80 ha žemės Pavilnyje, 1911 m. pradėtos statybos. Šalia, Vilnelės šlaituose ir plokščiakalnyje, 1954 m.įsteigtas 30 ha sodas-parkas. Vėliau buvo suprojektuotos dar kelios neįgyvendintos ar iš dalies įgyvendintos gyvenvietės Kaune, Klaipėdoje [19].
Pokario laikotarpiu ši idėja įgavo naujų formų. 1948 m. balandžio 9 d. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b) Centro komitetas (CK) nutarė steigti kolūkines gyvenvietes, bet dėl lėšų stygiaus beveik nieko nebuvo padaryta. Tik 1956 m. pabaigoje Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK pritarė Lietuvos kolūkinių kaimų statybos idėjai [20, 500 p.]. Naujų miestų statybos praktika Skandinavijoje, Lenkijoje bei Vengrijoje parodė, kad tokie projektai ekonomiškai brangūs, socialiai sudėtingi ir retai tikslingi. Todėl socialistinių šalių planuotojai, 4–5 dešimtmetyje projektavę naujus miestus, 6–7 dešimtmetyje grįžo prie esamų miestų rekonstrukcijų ir plėtojimo [18, 193, 212 p.], o skandinavai koregavo naujų miestų planavimo strategiją [18, 141 p.]. Britų ir prancūzų planuotojai taip pat ėmėsi miestų dalių rekonstrukcijų. Naujųjų miestų praktika parodė, kad teoriniais metodais nustatyti žmonių poreikiai bei visuomenės modeliai negali įvertinti visų subjektyvių bendruomenės vidaus santykių ir jų padarinių. LSSR ūkio specialistai taip pat įspėjo, kad didelių gyvenviečių kūrimas ekonomiškai labai brangus, tačiau politiniai argumentai nugalėjo [20, 500 p.]. Vienu pirmųjų pokario naujųjų miestelių tapo 1948 m. (arch. P. Janulis) popieriaus fabriko darbininkams pastatytos Grigiškės [11, 80 p.].
Pokario miestų statybos Lietuvoje buvo plėtojamos keliomis kryptimis: naujųjų miestų (1) ir miesto tipo gyvenviečių (2) steigimas bei rekonstrukcijos. Kaip ir Vakarų Europoje, čia pirma buvo imtasi kurti naujus miestus ir gyvenvietes. Tik vėliau, kaip ir gretimuose kraštuose, grįžtama prie gyvenviečių rekonstrukcijų. Čia sunkiau pavykdavo norimais mastais įgyvendinti politinius ir ekonominius pakeitimus, nes tekdavo atsižvelgti į esamas sąlygas [21, 8–9 p.; 22, 1–5 p.; 23, 17–20 p.]. Todėl profesinėje to meto spaudoje pasigirsdavo aštri partinė šių projektų kritika [24, 10–12 p.; 25, 15–18 p.; 26, 3–7 p.].
Naujųjų miestų statybos Lietuvoje taip pat neįgavo SSRS būdingų mastų. Pirmasis – 1953 m. arch. K. Šešelgio suprojektuotas cemento gamyklos darbininkams skirtas Naujosios Akmenės miestas. Vėliau įgyvendinti energetikams skirtų Elektrėnų ir Visagino miestų projektai. Vis dėlto reikšmingiausi to meto sprendimai įgyvendinti rekonstruojant (Birštonas, Nida) bei plėtojant miestus (naujieji miestų rajonai). Didelio pripažinimo sulaukė Kauno Kalniečiai (1975–1983 m., plano aut. G. Miškinienė, A. Krasilnikova, A. Steponavičius), Vilniaus Žirmūnai (1962–1969 m., plano aut. B. Kasperavičienė, 1968 m. – SSRS valstybinė premija) bei Lazdynai (projekt. 1962–1967 m., įgyvendinimas 1967–1973 m., plano aut. Vyt. Balčiūnas, V. Brėdikis, V. Čekanauskas, 1974 m. –Lenino premija). Visi šie miestų rajonai komponuoti iš pamatinių funkcinių elementų.
Lazdynų rajonas, skirtas 44 tūkst. gyventojų, buvo įkurdintas miškingoje pietvakarinėje Vilniaus dalyje. Rajono architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai, atsižvelgiant į gamtinę situaciją [27, 88 p.], žymėjo naujas miestų planavimo tendencijas. „Gamtiškais“ principais formuotų erdvių keliamą psichologinį bei emocinį efektą Algimantas Miškinis lygina su lietuviškose kūrybos tradicijose susiformavusiais kaimais ir miesteliais. Jis Lazdynų kompozicijoje įžvelgia ir kai kurių Vilniaus senamiesčio bruožų, pavyzdžiui, „susiliejančios erdvės, netikėtai iškylantys akcentai, beveik visur matomos vertikalės“ [27, 98 p.]. Gamtinis motyvas sėkmingai panaudotas ne tik Lazdynuose, bet ir vėliau šalia formuotuose Karoliniškių bei Viršuliškių rajonuose. Šių rajonų jungtimi taip pat tapo gamtiniai elementai. Taip išvengta vientisų, funkcionalistinei tradicijai būdingų, urbanizuotų teritorijų, spręsta gyventojų rekreacijos miesto sąlygomis problema (miškai-parkai).
Inovacijų gausu to meto miesto tipo gyvenviečių projektuose. Atkreiptinas dėmesys į vadinamąsias eksperimentines pavyzdines gyvenvietes. Būtent šiais projektais buvo siekiama parodyti, kaip turi atrodyti ir kiti agromiestai. Pavyzdžiu tapo Dainava(paukštininkystės tarybinis ūkis „Leonpolis“, Ukmergės r., Klausučiai (I. Mičiurino sodininkystės tarybinis ūkis, Jurbarko r.), Skaistgirys („Pergalės“ kolūkis, Joniškio r.), vėliau Kabiškės (Ždanovo kolūkis, Vilniaus r.) [10, 32 p.]. Šių eksperimentinių pavyzdinių gyvenviečių patirtis buvo pritaikyta projektuojant ir statant daugelį kitų gyvenviečių [11, 261, 264 p.]. Suplanavimo, konstrukcijų, estetikos požiūriu šiose gyvenvietėse iš tiesų buvo įgyvendinta nemažai pas mus iki tol nematytų sprendimų. Kiekvienas šių agromiestų turi aiškius identiteto bruožus. Tiesa, nors daug šių gyvenviečių statinių projektų buvo unikalūs, „pasiteisinę“ jie tapdavo kartotiniais. Taip gyvenvietės ėmė panašėti, dėl lėšų stygiaus dažnai buvo tik iš dalies įgyvendinamos.
Tarp pavyzdinių gyvenviečių išsiskyrė Skaistgirys, kuris buvo ne naujas urbanistinis darinys, bet rekonstruotas kaimas. Čia gyvenamąjį fondą, priešingai nei daugumos naujai statytų gyvenviečių, daugiausia sudarė sodybiniai namai. Taip atsitiko dėl to, kad Skaistgirys plėtotas tuo metu, kai dar nebuvo parengti planavimo dokumentai. Gyvenamosios statybos struktūra, statinių tipai bei jų blokavimo būdai, kaip tuomet buvo skelbiama, atlikti atsižvelgiant į gyventojų apklausos rezultatus bei sociologinius ir demografiniustyrimus.Todėl čia tik 18 proc. gyventojų gyvena sekcijiniuose daugiabučiuose namuose; 36 proc. – sublokuotuose 2 ir 4 butų namuose, o kiti 46 proc. sodybiniuose namuose. Galima palyginti – 1966–1971 m. statytoje Ukmergės r. buv. „Leonpolio“ TŪ eksperimentinėje pavyzdinėje centrinėje Dainavos gyvenvietėje (ŽŪSPI, arch. R. Kamaitis, V. Šimkus ir A. Staškevičius,1971 m. – SSRS valstybinė premija) sodybiniai sklypai tesudarė5 proc. (iš pradžių planuota jų visai atsisakyti) [11, 241 p.].
Dar vienas savitas Skaistgiryje įgyvendintas aplinkos humanizavimo sprendimas buvo privačių gėlynų perkėlimas arčiau gatvės. Taip jie įgijo ir miesto želdynų funkciją. Savaip adaptuota miesto-sodo idėja virto miestu-gėlynu.
Opozicijų integralumas
Vienas archetipinis pavyzdys, W. J. van Heuvelio [4, 16 p.] nuomone, galėtų būti olandų architekto A. van Eycko Amsterdamo našlaičių prieglaudos projektas (1955–1960 m.). Čia suformuota nauja gyvenamosios aplinkos samprata. Architektas teigė, kad šiandienis miestas prarado žmogiškąjį mastelį, ir siūlė miesto kaip namo koncepciją. Dinamiškos kompozicijos našlaičių prieglauda – tarsi mažas miestas, o kartu lyg ir vienas statinys, sudarytas iš stačiakampių pasikartojančių elementų, formuojančių asmenines ir viešąsias erdves. Čia nebeliko griežtos ribos tarp vidaus ir išorės – didelės stiklo plokštumos išorinę erdvę vizualiai integruoja į pastato vidų. Centrinės ir dispersiškai centralizuotos struktūrų samplaika leido architektui atskirai sugrupuotus namelių blokus sujungti į bendrą visumą tiek funkciškai, tiek ir vizualiai.
Priešpriešų sąryšingumas išplėtotas daugelyje to meto visuomeninių statinių projektų tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Naudojant tobulėjančias lengvąsias konstrukcijas aplinką imta humanizuoti integruojant išorės ir vidaus erdves.
1. Pirmojo statinio aukšto įtraukimas, stiklinimas didelėmis plokštumomis (pvz., kino teatras „Vilnius“ Vilniuje, 1963 m., arch. J. Kasperavičius).
2. Ankštų gyvenamųjų būstų vizualinis, funkcinis ir psichologinis praplėtimas įrengiant lodžijas bei didinant balkonus (pvz., daugiabučiai Klausučiuose, Jurbarko r., arch. Z. Dargis).
3. Dengiami statinių kiemai, taip juos įtraukiant į pastato vidaus funkcinę schemą (pvz., Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Gedimino pr. 4, Vilniuje, 1982 m., rekonstrukcijos arch. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, projekt. 1966–1969 m.; iš gatvės žiūrovas stikliniu tambūru patenka į vestibiulį, iš kurio – į iš viršaus natūraliai apšviestą kiemelį su dekoratyviniu baseinu ir skulptūra).
4. Seimo rūmų kompozicijos akcentas – vidaus kiemas, kuriame yra centrinis pastato įėjimas, atvertas į šalia statinio esančią aikštę (arch. A. ir V. Nasvyčiai, Robertas Stasėnas). Kiemas tampa tarsi tarpinė erdvė tarp išorės ir vidaus. Uždarą statinio tūrį integruojant į aplinką bei kuriant „skersinės gatvės“ įspūdį siekta humanizuoti mastelį (ir demokratizuoti valdžios įvaizdį, nors dabar šis kiemas užtvertas metaliniais vartais). Originaliai išorės integracijos idėja spręsta gėlių parodų ir pardavimo paviljone (arch. Nijolė Vaičiūnienė, 1968 m.) Vilniaus Pylimo g. Siekiant integruoti pastatą į naujai kuriamo skvero želdynus korio akies formos skaidrūs moduliai dėstyti apie vidaus kiemelį. Taip ne tik panaikinta griežta vidaus ir išorės erdvė, bet ir sukurtas originalus skvero akcentas.
„Daiktų“ modeliavimas
Išplėtota kekių idėja struktūralistų taikoma bet kokiu lygmeniu – nesvarbu, ar tai miestas, ar atskiras būstas. „Team 10“ ir grupės „Forum“ populiarinta „kitokių namų“ idėja – funkcionalistinį stačiakampio gretasienio tūrio statinį skaidyti į pirminius funkcinius elementus ir iš jų komponuoti struktūras – padidino kompozicijos priemonių pasirinkimą. Kartu struktūrų panašumo idėja iš esmės keitė ir „kūrybos“ sampratą. Atsisakius unikalumo siekio imamasi kartotinių elementų modeliavimo. Kūryba arba atspindėjimas, struktūralistų įsitikinimu, nėra originali pasaulio „impresija” [3, 159–161 p.], tikras pasaulio kūrimas panašaus į kūrybą, bet ne kopijuojantis, o modeliuojantis, darantis jį suprantamą. Šios idėjos plito ne tik architektūroje, bet ir siurrealizmo, kubizmo bei kitose XX a. pirmosios pusės avangardinės dailės [28, 51 p.], muzikos ir literatūros srityse [3, 159 p.]. Išskirtinai ryškiai objekto rekonstrukcija išplėtojama populiariajame mene. Anksčiau menininkas paveikslo paviršių kūrė pats, o dabar koliažo priedus galėjo panaudoti jau gatavus. Marcelio Duchampo „gaminio“ (angl. ready-made) idėja tapo viena iš pagrindinių ne tik dadaizmo, bet ir apskritai avangardinio meno naujovių ir simbolių.
XX a. 7-ojo dešimtmečio mokslo ir pramonės plėtra suteikė galimybę gaminti tipinius pastatus bei jų elementus serijiniu būdu. Olandų architektas N. Johnas Habrakenas [29, 385 p.] olandiškąją struktūralistinės architektūros atšaką vadina tipinių statinių architektūra, išsiskiriančia formų gausa. Vakarų praktika erdvinius blokus gaminti gamykloje ir vėliau juos montuoti statybų aikštelėje Lietuvoje dėl technologinių priežasčių iš esmės nebuvo įgyvendinta. Tačiau statybų industrializacijos metu buvo išplėtota smulkesnių statinio elementų serijinė gamyba. Daiktų modeliavimo pavyzdžių lietuviškoje architektūroje gausu naujųjų miestų, jų dalių bei gyvenviečių projektuose.
Šio laikmečio architektūrai būdingi bruožai: masinė industrializuota statyba, standartizuoti konstrukciniai elementai ir statybinės medžiagos bei tipinių statinių projektavimas. Individualūs projektai dažnai taip pat tapdavo kartotiniai. Iš pradžių gana tiesmukai taikytos tipinių elementų naudojimo galimybės vėliau peraugo į kompozicinių sprendimų paieškas. Vienas sėkmingiausių tokio modeliavimo pavyzdžių yra minėtas Vilniaus Lazdynų rajonas, kur panaudota keturiolikos tipų, surenkami iš tipinių gelžbetoninių elementų penkių, devynių ir dvylikos aukštų gyvenamieji namai (arch. B. Krūminis, V. Sargelis, V. Zubrus) bei keletas monolitinio gelžbetonio šešiolikaaukščių (arch. Č. Mazūras). Lazdynuose pirmą kartą surenkami namai statyti laužytos plano konfigūracijos.
Olandų struktūralizme, pasak N. Johno Habrakeno [29, 385 p.], kartotinius statinius ėmė keisti „struktūros užpildymo tūriais“ principas. Tai, pasak autoriaus, leido kurti raiškius fasadus, neatsižvelgiant į pastato funkciją. Pavyzdys – jau minėto architekto H. Hertzbergerio centrinio „Beheer“ administracinio pastato (projekt. ir įgyv. 1968–1972 m., Gelderlandas, Olandija) projektas.
Tūkstančiui darbuotojų skirtas statinys sudarytas iš sugrupuotų9 kv. m ploto modulinių tūrių – darbo vietų.
Struktūros užpildymo tūriais idėją lietuviškoje architektūroje savitai reprezentavo architektas Č. Mazūras, 1974 m. įgyvendinęs 40-osios (dab. Minties gimnazijos) vidurinės mokyklos Vilniaus Lazdynų rajone projektą. Statinys, įkomponuotas dviejose terasose, susideda iš keturių dviaukščių mokymo blokų ir juos jungiančio triaukščio bendrųjų patalpų bloko. Kiekvienas mokymo blokas turi rekreacinius kiemelius. Mokyklos pastatas originalus dėl funkcinės planinės struktūros, organiškos jungties su gamtine aplinka. Segmentais užpildytos tinklinės besiplėtojančios struktūros idėją pavyko įgyvendinti ir architektams N. Milčiūnienei (Irklavimo bazė Trakuose, įgyv. 1972 m.), V. A. Vieliui (pensionatas, dabar Gerantologijos ir reabilitacijos centras, Vilniaus Baltupių rajone, įgyv. 1977 m.), Arūnui Eduardui Paslaičiui (tipinė parduotuvė, 1972 m.).
Plito ir kitokie modeliavimo būdai: 1) erdviniai moduliai dėstomi erdviniuose, visomis kryptimis plėtojamuose karkasuose (daugiabutis gyvenamasis namas „Habitat 67“ Monrealyje, Kanadoje, proj. ir įgyv. 1964–1967 m., arch. Moshe Safdie); 2) moduliai jungiami tiesinėmis struktūromis (1980 m. pastatyta Nacionalinė galerija Vilniuje, arch. G. Baravykas ir V. A. Vielius; poilsio namai „Guboja“, Šventojoje, 1976 m., arch. R. Buivydas). Architekto M. Safdie sukurtas daugiabutis gyvenamasis namas „Habitat 67“ Monrealyje tapo viena pirmųjų įgyvendintų megastruktūrų, kuri tarsi laisvai plėtojama erdvėje visomis kryptimis. 354 pasikartojantys blokai gaminti gamykloje ir vėliau statybų aikštelėje sumontuoti. Iki 22 aukšto lygio išdėstytus blokus vietomis jungia erdvinės pėsčiųjų gatvės. Šiai architektūriniai grupei skirtinas ir architekto Johno M. Johanseno 1970 m. įgyvendintas Mummers teatro (Oklahoma, JAV) pastatas.
Lietuviškų tokio tipo pavyzdžių nėra daug. Tam įtakos turėjo tiek socialinės, tiek ir ekonominės bei technologinės vietos sąlygos. Vienas sėkmingiausių šiuolaikinės lietuvių visuomeninės architektūros pavyzdžių – Nacionalinės galerijos pastatas Vilniuje. Statinio planas – atitinkantis reljefo savitumus bei funkcinę paskirtį, pailgas, laužytas, asimetriškos konfigūracijos. Pirmasis aukštas yra tarsi pagrindas, ant kurio montuoti laiptuoti ekspozicijų salių tūriai. Šventosios poilsio kompleksas „Guboja“ (1976 m.) – ant pilonų pakelta, dėsningai erdvėje rikiuojamų gyvenamųjų blokų struktūra, pasak projekto arch. R. Buivydo [9], kuria vėjų išpustytų kopų įvaizdį. Likęs neužstatytas žemės paviršius naudojamas kaip rekreacinė erdvė. Kiekvieno gyvenamosioms patalpoms skirto erdvėje kabančio bloko stogas kartu yra ir greta esančio bloko atvira terasa. Modeliuojamas remiantis bioninio prototipo (kopų) ypatybėmis objektas kartu demonstruoja racionalų kiekvieno statinio elemento panaudojimą (stogas-terasa).
Idėjų paralelės
Aktyviai sovietmečio architektūros procesuose dalyvavę lietuvių architektai teigia, kad Lietuvoje buvo tęsiamos prieškario mokyklos tradicijos (nors pripažįstama, kad Lietuva dėl karo ir pokario neteko beveik viso kūrybinio potencialo) [27] ir (2) taip pat jaučiama Vakarų bei Vidurio Europos patirties įtaka pokario Lietuvos urbanistikai [27, 7] ir architektūrai [1]. Vis dėlto neretai pabrėžiama, kad užsienio architektūros tendencijas to meto projektuotojai suvokdavo fragmentiškai ir formaliai. Neišvengiamai to meto projektus (kaip bendros sovietų architektūros politikos dalis) veikė ir (3) SSRS direktyvos.
Daugumoje naujai statytų Lietuvos miestų, jų rajonų bei gyvenviečių nepavykdavo įgyvendinti visų projektinių sprendimų. Tačiau čia ryškiai matomos paralelės su vakarietiškoje erdvėje plėtotomis dezurbanizmo ir aplinkos humanizavimo idėjomis. Tai miesto-kaimo (agromiesto), miesto-sodo idėjos, gamtinių elementų integracija į miesto audinį, įvairių tipų gyvenamojo būsto komponavimas bendroje erdvėje. Lyginant pokario ir 7–8 dešimtmečių projektus, pastebimas Vakaruose plėtoto scientistinio modeliavimo raidos bruožas: funkcionalistinį urbanizuotos teritorijos modeliavimo pobūdį ima keisti organiškasis. Tiesa, lygiagrečiai plėtotos idėjos neretai sovietinio bloko ir Vakarų gyventojams reikšdavo skirtingus dalykus.
Vėluojančios pasaulinio modernizmo tendencijos sovietinėje erdvėje buvo lemtos stalininio režimo vykdytos politikos bei, kaip pastebi J. Vujekas [14, 12 p.], nagrinėdamas pokario Lenkijos urbanizacijos procesus, technologinis atsilikimas, dėl kurio retai laiku pavykdavo praktiškai patikrinti projektinius sprendinius, tad daug vėliau išryškėdavo ir jų trūkumai. Vėlavimą galėjo lemti ir tai, kad dauguma idėjų SSRS tapdavo politiniais įrankiais. Dėl to mažėjo motyvų ieškoti naujų sprendimų, o trūkumai neretai buvo ignoruojami. Kaip tik dėl to, pasak R. Devinduonio [27], septintajame dešimtmetyje Europoje populiarėjusi urbanistinė poliarizuotos plėtros koncepcija Lietuvoje ėmė plisti tik aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje.
Viena iš pagrindinių struktūralistinių idėjų integruoti visuomenę į planavimo procesus sovietinėje erdvėje, kaip žinoma, buvo menkai įmanoma, neretai fiktyvi.Nepaisantto,7–9 dešimtmetyje Lietuvos architektūroje ima ryškėti tvirtas siekis humanizuoti aplinką. Keliamos idėjos miesto žmogui, grįstos organiško plėtojimo principais bei priešpriešų ryšio idėja.
Liutauras Nekrošius
Iliustracijos iš autoriaus archyvo
Literatūra
2. Gumauskaitė V. Struktūralizmo apmatai. Vilnius: Lietuvos filosofijosirsociologijos institutas, 2000.
3. Bartas R. Struktūralistinė veikla. Iš: Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991.
4. Heuvel W. J. van. Structuralism in Dutch architecture. Rotterdam: Uitgeverij 010 Publishers, 1992.
5. Curl J. S. Dictionary of Architecture. Oxford University Press, 1999.
6. Team 10 Online. Internetinė prieiga: http://www.team10online.org/ (tikrinta 2006 08 28).
7. Gutnov A. E. Evoliucija gradostroitelstva. Moskva: Strojizdat, 1984.
8. Buivydas R. Struktūralistinė architektūra: esmės ir sąveikos. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius: Technika, 2004, XXVIII tomas, Nr. 3.
9. Buivydas R. Architektūriniai struktūralizmo idėjos refleksai.Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius: Technika, 2004, XXVIII tomas, Nr. 3, priedas.
10. Rupas V. Soveršenstvovanie zastroiki selskich posiolkov Litovskoj SSR. Vilnius: LitNIINTI, 1981.
11. Minkevičius J. Architektura Sovietskoj Litvy. Moskva: Strojizdat, 1987.
12. Archinform. Internetinė prieiga: http://www.archinform.net/arch/2694.htm?ID=5102694047e80da3f6aea8279ce23ed7 (tikrinta 2006 09 01).
13. Vanagas J. Miesto teorija. Vilnius: VDA, 2003.
14. Vujek J. Mify i utopii architektury XX beka. Moskva: Strojizdat, 1990.
15. Buivydas R. Naujieji meninio vaizdo ženklinimai XX a. architektūroje. Iš: Architektūros kompozicijos tyrimai. Vilnius: Technika, 2003.
16. Jakovlevas-Mateckis K. Miesto raida ir želdynų socialinis vaidmuo. Iš: Parkas mieste – socialinis ir ekonominis veiksnys. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2005 m. spalio 7 d.
17. Benevolo L. Europos miesto istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1998.
18. Merlin P. Novyje goroda. Moskva: Progress, 1975.
19. Baužienė M. Darbininkų blokų butai. Kaunas: Archiforma, 1999, Nr. 1.
20. Tininis V. Kraštas ir visuomenė: tarp modernizacijos ir sąstingio. Politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai. Iš: Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.
21. Bučas J. Ką rodo gyvenviečių nustatymas Ukmergės rajone. Iš: Statyba ir architektūra. 1964, rugsėjis.
22. Miškinis A. Lietuvos miestelių rekonstrukcijos klausimu. Iš: Statyba ir architektūra. 1962, balandis.
23. Miškinis A. Žemės ūkio gyvenviečių projektavimo problemos. Iš: Statyba ir architektūra. 1965, gegužė.
24. Aksomitas A. Gerinkime kaimo užstatymą. Iš: Statyba ir architektūra. 1962, rugpjūtis.
25. Bielinskis F., Raginis V., Stanevičius S. Naujų kaimo gyvenviečių racionalaus projektavimo pagrindai. Iš: Statyba ir architektūra. 1964, gruodis.
26. Posochin M. Ateities miestas kuriamas šiandien. Iš: Statyba ir architektūra. 1964, rugsėjis.
27. Devinduonis R. Lietuvos ir Vakarų Europos regioninio ir miestų planavimo praktikos paralelės. Archiforma, 1998, Nr. 1.