XX a. pr. mokslo ir technikos pažanga, ekonomikos ir pramonės augimas turėjo įtakos miestų plėtrai, kuri ir nulėmė tokius ryškius pokyčius architektūroje. 4–6 dešimt. JAV ir Europoje paplito organinė architektūra, kurios principus pagrindė amerikiečių architektas Louisas Sullivanas, o išplėtojo jo mokinys Frankas Lloydas Wrightas. Pastarasis suformulavo nenutrūkstančios architektūrinės erdvės idėją, kaip priešpriešą techniniams funkcionalizmo kraštutinumams iškėlė būtinybę atsižvelgti į individualią žmogaus psichologiją ir jo poreikius. Per 70 savo kūrybos metų F. L. Wrightas tėvynainiams parodė naujus namų statybos būdus, išmokė kitaip pažvelgti į aplinką. Jis projektavo viską: bankus ir restoranus, daugiaaukštes kontoras ir bažnyčias, benzino kolonėles ir sinagogas, alaus sodą ir meno muziejus, tačiau daugiausia dėmesio skyrė gyvenamiesiems namams.
Žaidimas su formelėmis užaugino talentą
Praėjus vos dvejiems metams po JAV pilietinio karo, 1867 m. liepos 8 d., Richlando miestelyje (Viskonsine) baptisto pamokslininko šeimoje gimė Frankas Lloydas Wrightas. Didžiąją vaikystės dalį jis praleido žymaus edukologo F. Giftso vadovaujamame vaikų darželyje, kuriame buvo akcentuojamas laisvas vaikų žaidimas. Tad daug laiko jis praleisdavo žaisdamas su formelėmis, iš kurių buvo galima sudaryti įvairias trimates kompozicijas. Vėliau, rašydamas savo autobiografiją, Wrightas nurodė, kad būtent ši veikla paskatino jį domėtis projektavimu.
Sistemingai mokytis Wrightas pradėjo 1885 m. Viskonsino–Madisono universitete. Po poros metų jis paliko šį universitetą ir išvyko į Čikagą, kur prisijungė prie architekto Josepo Lymano Silsbee, tačiau ir čia ilgai neužsibuvo. Jau po metų Frankas Loydas Wrightas dirbo su „Adler & Sullivan“, kur išmoko pagrindinių architektūrinių koncepcijų.
1893 m. Wrightas Čikagoje atidarė asmeninę studiją. Priešindamasis standartinei to meto architektūrai, nuo 1900 m. pradėjo kurti „Prerijų namų“ seriją, kur ieškant simbolinių gamtos ir pastatų santykių, architektūra derinama su kraštovaizdžiu. Šios idėjos įgyvendinamos ir didesniuose XX a. pr. sukurtuose Wrighto pastatuose (pvz., viešbutis „Imperial“, 1915–1922 m.). 1910 m.Berlyne buvo surengta jo asmeninė paroda, kuri padarė labai didelę įtaką tolesnei Europos architektūros raidai, tačiau Wrighto kūryba JAV liko neįvertinta net iki 1930 m.
1930–1950 m. jis stengiasi peržengti stačiakampio principą ir kuria erdves, pasitelkdamas 60 ir 120º kampus, apskritimo ir spiralės formas (Paulo R. Hannos namas, Palo Alto, Kalifornija, 1937 m).Šią eksperimentų seriją užbaigia Gugenheimo muziejus (Niujorke), kur pagrindinę pastato apimtį suformavo spiralinė prievaža. Greta architektūrinės veiklos, Wrightas taip pat daug rašė. 1932 m.buvo išleista jo autobiografija(1943m.ši knyga buvo papildyta).
Wrighto kūryba tiesiogiai sujungia XIX a. pab. architektūrinius ieškojimus ir XX a. vid. pasaulinės architektūros laimėjimus. Saugodamas ištikimybę sentimentaliai svajonei apie gyvenimą gamtoje, organiškos architektūros apsuptyje, jis siekė humanizuoti žmogaus gyvenimą (dažnai pasitelkdamas F. Nyčės filosofiją).
Gyvenamieji namai – tai ne „išpuoštos dėžutės“
1930 m. pasibaigus didžiajai ekonominei krizei ir depresijai, JAV pastebimas pakilimas: atsigauna statybos, mažėja nedarbas ir tarp architektų. Galimybe įsitraukti į praktinę veiklą pasinaudojo ir F. L. Wrightas. Šiuo metu Vakarų pasaulio architektūrinės tendencijos pradeda labiau atitikti jo kūrybinius įsitikinimus ir tai, kas buvo statoma trečiajame dešimtmetyje, netenkino nei pačių žmonių, nei architektų. Pažangiausi architektai pradeda ieškoti būdų, kaip humanizuoti architektūrą.
1934–1936 m., būdamas jau solidaus amžiaus, Wrightas pradeda naują aktyvų kūrybinį periodą. Šiuo metu jis siekė spręsti esmines architektūrines problemas. Jis rašė, kad, norint suvienyti valstijas, reikia gyventojus aprūpinti nebrangiais gyvenamaisiais namais. „Nebrangūs gyvenamieji namai – didžiausia architektūrinė problema Amerikoje. Aš asmeniškai dėl tėvynės gerovės ir asmeninio malonumo greičiau spręsčiau šią problemą.“
Pagal Wrighto projektus pastatyta daugybė įvairiausių pastatų, tačiau daugiausia jis kūrė gyvenamuosius namus. Wrightas manė, kad išsprendus gyvenamųjų namų problemą, išsispręs ir kai kurios socialinės problemos. Gyvenamasis namas, pasak jo, turi būti ne tik terpė pasislėpti nuo išorinių veiksnių, jis turi turėti daug gilesnę prasmę, atitikti žmogaus gyvenimą, o ne tarnauti kaip dėžutė, į kurią įsispraudžia gyvenimas. Prieštaraudamas gyvenimui „išpuoštose dėžutėse“ jis iškėlė racionalumo ir praktiškumo principus: „Tikrasis statinys – pirmiausia turi visapusiškai tarnauti žmogui, o ne daryti įspūdį.“ Jis siekė žmonėms sugrąžinti tai, ką civilizacijos plėtra iš jų atėmė: gebėjimą suvokti gamtos grožį, natūralių statybinių medžiagų pranašumą, jausti formų, masių vertikalių ir horizontalių santykius.
Wrighto naujo tipo vieno kambario gyvenamųjų namų statyba buvo pradedama drenažo darbais. Pamatai nebuvo klojami, vietoje jų darytas pagrindas sienoms. Tokioje konstrukcijoje buvo išvedžiojama šildymo sistema. Rūsio Wrightas taip pat neprojektuodavo, nes dėl to sudėtingėjančios konstrukcijos didino statybų kainą ir vėsino gyvenamąsias patalpas. Per visą statybos aikštelę buvo pastatomas 12–15 m skaldos pagrindas, į kurį įmontuojamas šildomasis gyvatukas, o ant viršaus uždedamas 10 cm betono sluoksnis. Būtent ant taip paruoštos platformos ir buvo statomos namo sienos. Namo branduolį sudarydavo plytų arba natūralaus akmens sienos (virtuvės, sanitarinių mazgų). Šie masyvai pastatui suteikė stabilumo ir patvarumo. Kitos sienos buvo medinės (sudarytos iš trijų lentų sluoksnio ir pergamino). Kaip teigė Wrightas, šios plonos medinės sienos yra pakankamai patvarios kaip laikančiosios konstrukcijos, kadangi naudojama laužyta planinė struktūra. Sluoksniuotos medinės sienos ir stikliniai elementai buvo gaminami atskirais skydais ir blokais, kurie buvo montuojami statybų aikštelėje.
Patalpų aukštis paprastai būdavo minimalus. Stogus stengtasi maksimaliai supaprastinti. Pagal Wrighto projektus statytuose namuose stogas dažniausiai būdavo dvišlaitis arba plokščias, su laisvu vandens nutekėjimu (nenaudojami jokie vandens nubėgimo vamzdžiai). Ir šlaitiniai, ir plokštieji stogai turėjo plačius, išlendančius stogų kraštus, kurie saugojo namo sienas nuo kritulių, o stiklus – nuo saulės. Perdangos, taip pat ir šlaitiniuose stoguose, buvo daromos be palėpės, lubos apkalamos apdailos fanera arba lentomis. Lubos nebuvo nei tinkuojamos, nei dažomos, tik padengiamos permatomo lako sluoksniu.
Dažų ir tinko buvo naudojama minimaliai. Į konstrukciją įeinantys elementai, tokie kaip akmuo, plytos, medis ir betonas, nedengiami kitomis medžiagomis, todėl sukuriamas originalus ir dekoratyvus faktūrų ir vientisos architektūros efektas. Architektas siekė, kad pastatas atrodytų, tarsi padarytas iš vieno gabalo, o ne iš daugybės dalių ir dalelių. Jis net įdiegė pogrindinį šildymą, kad vientisos erdvės neardytų prie sienų pritvirtinti vamzdžiai ar radiatoriai, tokiu būdu šildymo sistema tapo „integruota“ pastato dalimi.
Žmoniją nuo urvinio gyvenimo išgelbės tik stiklas
Wrightui būdingas absoliučiai savitas šviesos suvokimas. Vienas esminių skirtumų tarp naujosios ir senosios architektūros susijęs su estetinėmis ir funkcinėmis galimybėmis, kurias suteikė naujosios stiklo gamybos technologijos. Dėl jų stiklas virto nauja, kokybiška statybine medžiaga, kuri leido architektui pasiekti tobulų estetinių efektų, o kartu užtikrinti būsto patogumą, humanizuoti žmogaus gyvenamąją erdvę, suteikiant jai naujos kokybės. Jis apgailestavo, kad modernūs miestai, net ir atsiradus naujoms technologijoms, atsivėrus kitokioms galimybėms, vis dar panašūs į tamsius, drėgnus ir nejaukius pirmykščio žmogaus urvus. Architektas ne tik teoriškai apmąstė apšvietimo galimybes, bet ir drąsiai eksperimentavo savo statiniuose. Architektūros tyrinėtojai būtent Wrightą laiko netiesioginio apšvietimo interjere pradininku. Būtent todėl įprastus stačiakampio formos langus Wrighto statiniuose galima sutikti itin retai. Jo pastatuose įstiklinama arba tik siaura juostelė, arba visas patalpos aukštis, arba lubos. Jis siekė, kad į grindis atsimušusi šviesa patalpoje būtų projektuojama į lubas arba anga lubose išsklaidytų šviesą sienų nišose ir taip prasiplėstų erdvinės struktūros suvokimas.
Tačiau 1930 m. Wrightas nusprendžia, kad sienos, atsiveriančios į gatvės ar į šiaurinę pusę, turi būti aklinos arba gali turėti tiksiaurą įstiklintą juostelę lubose, o sienos iš sodo, vidinio kiemo ar pietinės pusės – įstiklintos nuo lubų iki pat žemės. Taip keisdamas įprastą sienos ir lango plotų santykį, jis interjerą sujungė su kraštovaizdžiu, o architektūrinę erdvę pavertė puikiai įsiliejančia gamtos dalimi. Wrightas taip pat atsisakė tradicinių pakabinamų šviestuvų ir sietynų. Dirbtinio apšvietimo šaltiniai buvo įmontuojami (paslėpti).
Amerika atrado Wrightą paskutinė...
Wrighto projektuotuose namuose baldai – lovos, sofos, spintos ir knygų lentynos (išskyrus tik kėdes) – buvo suvokiami kaip architektūrinė dalis, numatoma dar projekte. Jaukumą interjeruose iš dalies padeda kurti patalpų apdailai naudojama mediena, audinių ir kilimų gausa.
Gyvenamieji Wrighto namai suskirstyti į tris zonas: miegamuosius ir sanitarinius mazgus, virtuves ir valgomuosius bei bendrą kambarį. Norint išsaugoti judėjimo laisvę ir sukurti optišką vientisumą, šių kambarių, kiek įmanoma, stengiamasi neriboti durimis. Iš centrinės namo dalies – bendro kambario – atsiveria puikus vaizdas iš lauko pusės. Dažniausiai ši erdvė optiškai susijungia su sodu. Kambario grindys nepastebimai pereina į terasą, todėl jos vienu metu priklauso tiek namui, tiek kiemui. Tuo laikotarpiu Wrighto sukurti namai buvo vertinami kaip ekscentriški išsišokimai, tačiau dabar beveik kiekvienas šiuolaikinis namas Amerikoje yra perėmęs iš jo kokį nors bruožą.
1930 m. Wrightas intensyviai projektuoja vieno buto „saikingai kainuojančius“ namus, kuriuose sprendžiamos funkcinės, techninės, ekonominės ir estetinės problemos. Pirmasis ir vienas iš reikšmingiausių šio periodo projektų – Minesotos universiteto administratoriaus Malcomo Willey namas (1934 m.). Statinys − apgalvotas ir racionalus. Palyginti su kitais namais, pastarojo konfigūracija labai paprasta. Kadangi statinys pastatytas šiaurinėje pusėje ir šaltojoje šalies klimato zonoje, interjeras uždaras. Architektas daug dėmesio skyrė vientisai erdvei viduje – atsisakyta durų, bendrą kambarį ir virtuvę skiria tik stiklinė perdanga. Statydamas šį namą Wrightas pasirinko jam įprastas medžiagas: plytas ir medį. Namas pastatytas ant betoninės platformos, grįstos plytomis, stogo danga dvišlaitė, bet labai nuolaidi.
1935 m. Wrightas suprojektuoja E. J. Kaufmanno vilą „Namas virš krioklio“ (angl. Fallingwater). Po kelerių metų kūrybinės pauzės šis architekto kūrinys vėl padaro jį žinomą. Nors viso pasaulio architektų dėmesio kūrėjas jau seniai sulaukė, Amerika Wrightą atrado tik dabar. Jau beveik 70 metų sulaukęs, pasaulinio garso vardą turintis architektas pripažintas ir savo šalyje.
„Namas virš krioklio“ − užmiesčio vila, pastatyta miške ant upės kranto. Statant ją buvo siekiama kuo mažiau paliesti natūralią aplinką: upės vagą, akmenis ir augaliją. Šis namas – tarsi himnas architektūrinėmis formomis suvaldytai gamtos ir vandens stichijai. Pagrindinis erdvinės konstrukcijos principas tas, kad perdangoms naudojamos gembinės gelžbetoninės plokštės, iš centrinio masyvo išeinančios skirtingomis kryptimis ir lygiais. Vienos patalpos pusės sienos akmeninės, kitos (lauko pusės) – stiklinės. Bendras pastato vaizdas tapybiškas, kompozicija sudaryta iš masyvaus akmens mūro, stiklo ir gelžbetoninių balkonų. Pagrindinę pirmo aukšto dalį užima didelis bendras kambarys. Valgomąjį, prieškambarį ir virtuvę su išorine terasų erdve bei apačioje tekančia upe sujungia daug įstiklintų durų. Antrame aukšte yra trys miegamieji, kiekvienas jų turi po atskirą sanitarinį mazgą ir balkoną, trečiame aukšte taip pat yra kambarys su sanitariniu mazgu ir balkonu, nuo čia veda tiltelis į svečių ir tarnų namą bei garažą.
Wrighto kūrybai nemažą poveikį padarė turtinga ir savita estetika, pagrįsta Rytų civilizacijų architektūros tradicija, jos santykis su gamta. Rytų architektūroje dominuojančios horizontalios linijos kontrastuoja su vakarietišku vertikalumu. Vadovaudamasis šiais principais Wrightas ir sukūrė „Namą virš krioklio“. 1938 m.pristatydamas savo darbą Wrightas rašė, kad šis pastatas yra „bendradarbiavimo su protingu klientu rezultatas ir būdas, kaip meistriškai panaudoti medžiagas. <...> Būtent dėl plieninės įtampos šis pastatas atsistoja į savo vietą ir įgyja formą. Plokščių gramatiką ties atbrailomis geriausiai atskleidžia detalės. Stogu tekantį vandenį pagauna švininė juosta, įleista į betoną prasidedant linkiui. Statinius per audrą ardo ne vandens srautas, bet sušylančio ir atšąlančio purvino vandens sunkimasis ir lašėjimas, kurį padidina lengvi šuorai.“
Konvejeriais keliaujantys namai
Wrightas statė ne tik prabangias vilas, bet ir namus vidutiniam visuomenės sluoksniui (daugiausia inteligentams). Šiuos palyginti nebrangius namus jis vadino „Amerikos buveine“. Pirmasis H. Jacobso namas (Viskonsinas, 1936 m.) puikiai iliustruoja šį periodą. Namas pastatytas šiaurinėje sklypo dalyje, kad apjuostų sodą iš dviejų pusių. Fasadai iš lauko pusės beveik uždari, tačiau iš kitos, sodo, pusės įstiklintų durų eilė eina per visą sieną. Pastatas sudarytas iš dviejų dalių – intymios ir bendros erdvės. Bendras kambarys ir virtuvė išdėstyti virš miegamojo. Stogo susikirtimo vietoje padarytas langas, kuris apšviečia virtuvę. Šiame name pirmą kartą panaudotas pogrindinis šildymas (pats Wrightas jį vadino gravitaciniu).
Wrighto statiniai savo kaina nuo kitų architektų kūrinių mažai kuo skyrėsi, tačiau projektuodamas šį namą jis išsikėlė uždavinį pastatyti namą vidutinei amerikiečių šeimai, kuri turi ribotą pinigų sumą. Kaip sakė pats architektas, tai jam pavyko. Wrightas tvirtino, kad jei šie namai taptų serijinės gamybos, jų kaina dar labiau sumažėtų.
1930 m. JAV pradedama „gamyklinė“ namų statyba. Statomi vienaaukščiai surenkamieji namai, kurie keliauja nuo konvejerių kaip automobiliai. Wrightas, prieštaraudamas visa apimančiai standartizacijai, projektuoja nepanašius namus. Jis nepaliaujamai ieško naujų formų ir būdų, kaip naujai planuoti erdves. Eksperimentuodamas su formomis, Wrightas sukuria šešiakampio plano P. R. Hanno namą (Kalifornija, 1937 m.). Pastato plane visai nėra tiesių linijų. Jis visas apsuptas terasų, kurios yra kambarių tęsiniai. Namas, kurį sudaro plytos, betonas, medis ir stiklas bei varinis stogas, sklype pastatytas taip, kad išsaugotų jame augančius medžius. Namo viduryje yra „laboratorija“ – taip Wrightas vadino virtuvę, kurioje per įstiklintas sienas matyti bendrasis ir vaikų kambariai. Architektas pasirinko tokį sprendimą, kad vaikai nesijaustų uždaryti.
Arčiau gamtos, toliau nuo kaimynų
F. L. Wrightas atidžiai rinkdavosi ne tik kuriamų pastatų formas, bet ir aplinką. Jis siekė, kad iš jo projektuotų namų žmonės matytų ne miestą ar kaimynus, o gamtą. Jei namas, visai nesvarbu, ar tai muziejus, ar bažnyčia, ar gyvenamasis namas, statomas mieste (kas gana retai pasitaikydavo Wrighto kūryboje, kadangi miesto terpei jis kurdavo nenoriai), jis aklinai uždaromas. Taliesin Westas (gyvenamoji Wrighto vieta, žiemos rezidencija ir mokykla, Arizona, 1937 m.) pastatytas tuščioje vietoje, todėl jis visas atsiskleidžia išorinei erdvei. Siekiant išsaugoti architektūros ir gamtos vienybę, iš vietinio akmens ir betono pastatytas stilobato išvaizdos masyvus cokolis. Originalios ir šio pastato sienos –ant medinio rėmo ištemptas brezentas. Tokia konstrukcija leidžia iš norimos pusės visiškai atverti uždangalus. Pagal Taliesin projektą buvo pastatyta kooperatinė gyvenvietė Okemose (Mičigane). Čia planavimo originalumas slypi neįprastoje, apvalioje žemės sklypo formoje. Tai padaryta siekiant išvengti tvorų ir kaimynų. Siekiant atskirti ir apsaugoti šeimą už bendrus pinigus pastatomas atskiras svečių namelis.
Saugumo nuo „ne gamtos“ principus atitinka ir keturių butų gyvenamasis namas Ardmore (1939 m.). Architektas akivaizdžiai rūpinosi šeimų atskirtimi. Kiekvienas butas nuo kitų atskirtas taip, kad nė vienoje jo vietoje nejusti, kad šalia gyvena kaimynai. Todėl čia net balkonai turi 1,5 m aukščio užtvarą. Laikantis angliškų tradicijų, kiekvienas čia gyvenantis žmogus turi savo asmeninį apželdintą sklypą prie įėjimo. Įėjimai į butus suplanuoti skirtingose fasadų pusėse.
1953 m. Niujorke, būsimo Gugenheimo muziejaus sklype, buvo pastatytas laikinas Wrighto darbų parodai skirtas paviljonas. Čia buvo sumontuotas natūralaus dydžio namo maketas. Namo planas labai kompaktiškas, nes didžiąją jo dalį užėmė tik vienas kambarys. Tačiau tokių paprastų konfigūracijų ir ramių suplanavimų namai netenkino architekto. Jis siekė įgyvendinti neįprastas, aštrias ir sudėtingas kompozicijas. Antrasis H. Jacobseno namo (1944 m.) planas – žiedo formos, kurio dalį supa sodas. Namas stovi ant kalno šlaito, nugarinė jo dalis atsukta į šiaurę, įžeminta ir aklina. Pietinis namo fasadas išlenktas ir visiškai įstiklintas. Vidinę erdvę sudaro viena didelė patalpa su antresolėmis, kuriose įrengti miegamieji. Sanitariniai mazgai, techninės patalpos ir laiptai suprojektuoti atskirame cilindro formos tūryje. Kaip būdinga Wrightui, pastatas pastatytas iš vietinių medžiagų: akmens ir medžio.
Drąsaus novatoriaus, šiuolaikinės architektūros teoretiko Wrighto vardas žinomas visame pasaulyje. Teorinis ir praktinis Wrighto indėlis padarė neginčijamąją įtaką XX a. architektūrinei raidai. Jo kūrybinio kelio pradžioje formavosi racionalistinė kryptis, kuri atspindėjo progresyvų išsivysčiusių šalių kultūros veikėjų požiūrį. Būdamas jaunas, Wrightas įsisavino geriausius Čikagos mokyklos (XIX a. pab. architektų judėjimas, kuris, formuodamas modernaus gyvenimo poreikius atitinkančius pastatus, plačiai taikė pramoninį statybos metodą, naujas medžiagas ir inžinerinius išradimus) laimėjimus. Tai lėmė profesinius įsitikinimus, kuriais Wrightas vadovavosi visą savo gyvenimą.
Dauguma žmonių manė, kad šiuolaikinė architektūra – tai stiklinės ir betoninės formos, pramonės įsiveržimo ir naujų procesų padarinys. Tačiau Wrightas į areną įžengė su „organinės architektūros“ vėliava. Suprasdamas socialinių, funkcinių, techninių ir estetinių architektūros aspektų reikšmę, kurdamas jis pirmiausia apeliavo į žmogaus vidinį pasaulį, į jo gamtos, grožio suvokimą, socialinę psichologiją ir kultūrinį palikimą. Jis meistriškai sujungė naujausius mokslo laimėjimus su senosiomis, iš dvasinių žmogaus gelmių išeinančiomis tradicijomis. Iš čia kilo jo braižas –šiuolaikinė pastato išraiška, darna su gamta, žmogiškumas ir individualumas. Kopijuoti Wrigto neįmanoma, Wrightą reikia suprasti.