Šiuolaikinių modernių technologijų laikais, kai siūloma labai daug įvairių statybinių medžiagų, tradicinės keraminės plytos vis dar neužleidžia savo pozicijų ir tarp statybinių medžiagų užima garbingą vietą. Ypač vertinamos tokios jų ypatybės kaip gebėjimas akumuliuoti ir tolygiai atiduoti šilumą, ekologiškumas bei natūralumas. Būtent dėl šių ypatybių plytos padeda sukurti tinkamą patalpų mikroklimatą. Mūsų klimato sąlygomis keraminės plytos vienodai gerai atlaiko ir žiemos speigus, ir vasaros karščius.
Grąžinama plytų reputacija
Statybinė keramika – tradicinė Lietuvos pastatų sienų statybų medžiaga. Lietuvoje keraminės plytos nuo senų laikų buvo naudojamos pilims, įtvirtinimams, bažnyčioms statyti. Daug plytų Lietuvoje buvo pagaminta ir praėjusiame šimtmetyje, tačiau dėl didelių gamybos apimčių bei netobulinamų technologijų jos neretai buvo prastos kokybės. Pastaruosius dešimt metų labai išaugo konkurencija tarp įvairių išorinių sienų apdailos gamintojų, todėl keraminių statybų gaminių technologijos buvo nuolat tobulinamos, gausinamas jų asortimentas, griežtinama kokybės tikrinimo sistema.
Šiandien fasadų apdaila iš keraminių apdailos plytų užtikrina konstrukcijos ilgaamžiškumą. Šios plytos stiprios, atsparios atmosferos poveikiams, išsiskiria puikiomis dekoratyvinėmis gali-mybėmis, akumuliuoja šilumą, yra patvaresnės už fasadinių paviršių tinką, o eksterjero dekoratyvumas gaunamas su mažesnėmis sąnaudomis.
Trukdo netinkamas požiūris
Nuo 1937 metų Alytaus rajone veikianti „Alytaus keramikos“ gamykla išsaugojo ir nuolat tobulino statybinių keraminių gaminių kokybę. Šiandien gamykla užsakovams gali pasiūlyti didelį keraminių pilnavidurių, skylėtų, vidaus darbams skirtų plytų, keraminių gaubių bei keraminių grindų blokelių pasirinkimą.
UAB „Alytaus keramika“ specialistų teigimu, šiandien populiarėti statybinei keramikai trukdo sklandantys mitai. Dažnai klaidingai teigiama, kad keraminiai gaminiai brangesni, pavyzdžiui, už silikatines plytas. Taip teigiama dėl to, kad keramikos gamybos technologija gerokai sudėtingesnė, tačiau retas žino, kad galutinė keraminių plytų kaina nėra didelė. Bendrovės atstovų teigimu, iš esmės keraminės plytos vienos nuo kitų mažai kuo skiriasi, tačiau joms gaminti naudojama įranga, matmenys ir pagaminami kiekiai gali skirtis. Be to, skiriasi molis ir lydosi jis skirtingoje temperatūroje.
Minėtina ir tai, kad statybų keramika tinka ne visomis klimatinėmis sąlygomis ir ne visada būtina naudoti jos gaminius. Tačiau mūsų ir gretimuose regionuose ši medžiaga dėl to ir naudojama nuo seno, kad labiausiai tinka šiam klimatui.
Statybinė medžiaga sveikam būstui
Keraminės plytos − ilgaamžė medžiaga, minimaliai veikianti aplinką: jei kada nors ir tektų ardyti plytų sieną, jas galima panaudoti iš naujo, perdirbti ar sunaikinti nekenkiant aplinkai. Perdirbtų plytų skalda gali būti naudojama kelių konstrukcijoms, sienų garso izoliacijai, teniso aikštynų dangai ir pan.
Naudojant kitas statybines medžiagas, tokį komforto lygį pasiekti sunku. Tik tada, kai individualių namų statybai naudojama keramika, sukuriamas tinkamas patalpų mikroklimatas. Toks mūras − gyvas, jame nuolat vyksta gyvybiškai svarbūs, natūralūs procesai. Vienu ryškiausių pavyzdžių galime laikyti vyno rūsius, kurie statomi daugiausia iš keraminių gaminių, kad būtų sukuriama specifinė atmosfera.
Pagal paskirtį keraminės plytos skirstomos į statybų ir apdailos. Statybų keraminės plytos naudojamos vidinėms arba išorinėms sienoms. Apdailos plytos yra vienalytės spalvos, su dviem lygiais fasadiniais paviršiais. Jų viduje dažniausiai būna kiaurymės, todėl iš tokių plytų suręsta siena šiltesnė. Apdailai naudojamos faktūrinės ir figūrinės plytos, o krosnių pakurai − šamotinės, pagamintos iš ugniai atsparaus molio. Jos išlaiko aukštesnę kaip tūkstančio laipsnių temperatūrą. Šamotinės plytos yra gelsvos spalvos, o jų struktūra grūdėta. Plytų spalva daugiausia priklauso nuo molio sudėties. Dauguma molio rūšių po išdegimo įgauna klasikinę raudoną spalvą. Rečiau pasitaiko geltonos, abrikosų arba baltos spalvos keraminės plytos. Kartais naudojami pigmentiniai priedai. Pavyzdžiui, ruda plytų spalva išgaunama tik su pigmentais.
Visokeriopai apsaugota konstrukcija
Plytų termoizoliacijos paslaptis − oras gali prasiskverbti į daugelį mažų plytos porų. Dėl apgalvotai ir kruopščiai pagamintos medžiagos akytumo bei joje formuojamų skylių prarandama mažiau šilumos. Dieną sienos kaupia natūralią saulės energiją, o vakare ją laipsniškai perduoda į kambarį. Iš plytų pastatyti pastatai nepraranda šilumos žiemą ir išlieka maloniai vėsūs vasarą.
Šilumos izoliacija maksimaliai apsaugo nuo kritulių ir blogo oro. Dėl kondensacijos oro tarpas apsaugo pastatą, kad į jį nepatektų drėgmės. Tai suteikia efektyvią ilgalaikę termoizoliaciją. Iš vidaus iškeliaujanti drėgmė gali skverbtis per sienas ir greitai patekti į išorę, neužsilaikydama sienoje.
Pagal tuštumų plytoje kiekį plytos skirstomos į skylėtąsias ir pilnavidures. Kuo tuštumų daugiau (jų gali būti daugiau kaip 50 proc.), tuo plyta šiltesnė. Naudojant skylėtąsias plytas, sieną galima daryti plonesnę, šilumos izoliacija nuo to tikrai nenukentės. Skylėtosios plytos masė mažesnė, todėl ir apkrova pamatui mažesnė. Tačiau yra ir statybinių niuansų – mūrijant tokias plytas plyšiai gali užsipilti skiediniu ir plytos taps šaltesnės. Norint to išvengti, geriau rinktis plytas, kurių tuštumos mažesnio skersmens, o statant − naudoti klampesnį skiedinį.
Tyrimais įrodyta kokybė
Statybinių keraminių dirbinių bandymai atliekami Statybinių medžiagų laboratorijoje, remiantis standartuose nurodytais bandymo metodais. Gaminiams nustatomas vidutinis tankis, vandens įgėris, stipris gniuždant ir lenkiant, atsparumas šalčiui, kalkinių intarpų kiekis, tikrinama formos ir matmenų atitiktis. Išskirtinis dėmesys skiriamas atsparumo šalčiui bandymams, kadangi permainingo Lietuvos klimato sąlygomis keramines apdailos plytas veikia staigūs oro temperatūros ir drėgmės svyravimai. Keraminiai sienų ir pertvarų blokai bandomi, norint nustatyti jų tankį, vandens įgėrį, stiprį gniuždant ir minimalų atsparumą šalčiui.
Keraminių gaminių atsparumas šalčiui matuojamas ciklais. Standartinių bandymų metu plyta 48±1 valandoms panardinama į vandens talpyklą, o paskui dedama į šaldymo kamerą, kur temperatūra per 3–5 valandas laipsniškai turi nukristi iki -15 ºC±3 ºC. Nusistovėjus temperatūrai bandiniai šaldomi dvi valandas. Kai šaldymas pasibaigia, bandiniai panardinami į 20±5 ºC vandenį ir atšildomi. Šis procesas kartojamas tol, kol pradeda kisti plytos duomenys. Vidinėms ir pertvarų sienoms naudojamos plytos turi išlaikyti ne mažiau kaip penkiolika užšaldymo ir atšildymo ciklų. Statant pastatą, optimalų plytų modelį ir ats-parumą šalčiui geriau patikėkite parinkti specialistui.
Pabrėžtina ir tai, kad atlikti tyrimai rodo, jog fasadinių sienų iš keraminių plytų gedimo priežastis dažniausiai slypi ne plytose, o gausiai lietaus vandenį praleidžiančiose sienų siūlėse. Siekiant sumažinti lietaus vandens skverbimąsi į sienas, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į siūlių skiedinio kokybę ir jo vandens įgėrį (norint sumažinti neigiamą vandens poveikį fasadinio mūro kokybei, rekomenduojama mūro siūlėms naudoti vandeniui atsparų bei nuo drėgmės apsaugantį mišinį arba mūro paviršių padengti tokiu skysčiu).
Kad mūras būtų tvirtas
Norint, kad keraminių plytų mūras būtų patvarus, svarbu atsižvelgti į keletą dalykų:
-
konstrukcijos pagrindas, ant kurio mūrijamos plytos, turi būti pakankamai atsparus, stabilus, lygus ir izoliuotas taip, kad drėgmė neįsiskverbtų į plytų sieną;
-
išorės sienoms būtina naudoti vandens įgėrimui atsparų skiedinį, be to, mūrijamą sieną būtina saugoti nuo nubėgančio vandens ir kritulių, jai negalima leisti įšalti, kad atšylant neatsirastų sienos įsėdimų, išgaubimų ar įtrūkimų;
-
mūrijant kampus ir angas būtina vengti nereikalingo pusinių plytų naudojimo;
-
su skiediniu sukibusių plytų nederėtų judinti, laikinai nutraukus mūrijimo darbus, sienos kraštus būtina palikti laiptuotus. Skiedinio likučius būtina pašalinti nuo sienos iki jiems sukietėjant. Rekomenduojamas siūlės storis 10–12 mm;
-
tarp plytų sienos ir šilumos izoliacinės medžiagos turi būti paliekamas ne mažesnis kaip 30–40 mm tarpas. Plytų sienos negalima padengti niekuo, kas trukdytų išgaruoti drėgmei iš mūro. Pilnavidures plytas būtina saugoti nuo drėgmės ne tik mūrijant, bet ir sandėliuojant.