Pastatą supanti teritorija Anglijoje visais laikais buvo itin tiksliai apibrėžiama, naudojimasis ja buvo apribotas ne tik įstatymų, bet ir papročių. Dėl to XIX a. pab. – XX a. pr. namai bei vasarnamiai dažnai įgaudavo netaisyklingą formą. Tai įtakojo dar griežtesni naudojimosi savo teritorija potvarkiai susiję su sparčiai didėjančia Anglijos miestų bendruomene. Naujakurių namai bei vasarnamiai buvo pritaikyti atskiriems, įstatymų bei potvarkių griežtai apribotiems neapgyvendintiems žemės sklypams. Kartais pastatai buvo įspraudžiami į keistas „kišenes“ bei kampus tarp kaimyninių sklypų, o jų statybą akylai prižiūrėdavo priekabūs kaimynai.
Su panašia problema viena britų akademikų šeima susidūrė ir šiandien. Nepanorusiai būti žinomai, tačiau vėliau didelio spaudos ir visuomenės dėmesio sulaukusiai Londono mokslininkų šeimai, kuri dirbdama nemažai laiko gyveno Romoje ir visuomet žavėjosi itališkais būstais bei puoselėjo idėją pasistatyti modernų namą. Tačiau tai kirtosi su jų pasirinkta vieta pačiame Londono miesto centre. Šeima greitai suprato, kad projektuotojai bei miesto valdžia tokiai idėjai nelinkę pritarti. Jų atstovai teigė, kad interjerą galima įsirengti kaip tik nori, tačiau naujo pastato statybų nesiruošią palaiminti. Tuomet pora nutarė kreiptis pagalbos į britų architektų biurą „Gianni Botsford architects“, kurie lūkesčius pateisino su kaupu.
Londono centre, Noting Hilo rajone baigtą statyti šeimos namą spauda praminė „Nematomu pastatu“ arba „Šviesos namais“ − tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių „nematomos“ architektūros pavyzdžių. Kaip ir pati šviesa pastatas beveik nematomas. Sukonstruotas iš betono, plieno, aliuminio ir daugelio stiklo lakštų statinys paslėptas už tankios, maskuojančios tinklinės plieno sienos, taip, kad pro šalį einantis atsitiktinis praeivis visiškai nieko nepastebi. „Šviesos namai“, britų spaudos pakrikštyti architektūrinės magijos pavyzdžiu, pabrėžia, kad pastatas sukurtas ne „rankų vikrumu“ ar dūmais bei veidrodžiais, bet kruopštaus ir kantraus mokslo pritaikymo dėka. Beveik vien pro didelio stiklo stogo konstrukciją bei atvirus ir įstiklintus vidinius kiemus į vidų patenkančios šviesos apšviečiamas namas, laikoma netikėta ir ganėtinai revoliucinga struktūra, sukurta „Gianni Botsford architects“ kartu su Johno Frazerio Architektų asociacijos mokykla atliktų itin kruopščių ir nuodugnių tyrimų dėka.
Bendradarbiaujant su inžinieriais buvo atlikta detali aplinkos analizė, atkreiptas dėmesys į mažiausias detales. Atsižvelgta į visas įmanomas saulės bei dienos šviesos panaudojimo galimybes bei užsakovo gyvensenos ypatumus. Tai suformavo tolimesnio architektūros proceso pagrindus.
Pagrindinė architektams tekusi užduotis − išlaikyti privatumą kartu optimizuojant dienos šviesos bei saulės spindulių patekimą į pastatą. „Užsakovas sumokėjo krūvą pinigų už sklypą Londono dalyje, kurioje visiškai nėra saulės šviesos. Mums teko užpildyti pastatą saulės šviesa”, − teigia G. Botsfordas. Rezultate projektas tapo „atvirkštiniu“: 800 m² ploto pastato miegamieji suprojektuoti apatiniuose aukštuose, o gyvenamoji erdvė pirmame aukšte. Siekiant išvengti jausmo, kada miegamieji tampa „povandeninio laivo kabinomis“, keturi šviesos šuliniai buvo „prakirsti“ įstrižai viso pastato, taip nukreipiant šviesą į apatinį aukštą. Terasa ir sodai sukuriantys vidinį kiemą, kartu atlieka ir maskuojantį vaidmenį. Dėmesį nuo pastato atitraukianti, viduje bei išorėje esanti, augmenija padiktavo ir visiškai stiklinio stogo konstrukciją. Abi aplinkas jungianti konstrukcija praleidžia saulės bei dienos šviesą per permatomą ir kartu garso nepraleidžiantį stiklinį stogą. G. Botsfordo teigimu, nedengto betono sienos bei nerūdijančio plieno tinklelis sukuria šaltus atspalvius. „Pastatas santūriai pilkas. Užsakovas spalvas kuria paveikslais bei baldais. Rezultatas − sukurtas ypatingas ramybės jausmas pačiame dinamiško didmiesčio viduryje“, − teigia architektas.
Iš gatvės pusės nėra jokios užuominos, kad čia kažkas būtų, tik miglotas jausmas sufleruoja, kad kažkas neįprasto vyksta už kuklaus arkinio įėjimo. Praėjus pro arką galime išvysti nerūdijančio plieno lakštais dengtą fasadą, uždarantį nediduką kiemą. Iš esmės pastatas suprojektuotas taip, kad fasado iš viso nebūtų − tik didelė dėžė įsprausta tarp Londono centro pastatų, toje vietoje, kur už dešimties metrų aukščio parduotuvių virtinės kažkada buvo didelis sandėlis.