Pokalbis su prancūzų architekte Odile Decq

Jos architektūra tokia pat stulbinanti kaip ir jos pačios išvaizda. Net ir pokalbio metu garsioji prancūzų architektė Odile Decq nustato aiškią savo poziciją ir ragina jaunuosius architektus būti drąsesniems jų darbuose.

Pokalbyje sužinosime apie josvieną iš naujesniųdarbų - Palais Garnier pastate restauruotą restoraną L'Opera bei apie jos požiūrį į architektūrą bei kūrybą.

"Jaunoji karta netiki tuo, jog būtent jie turi statyti ateitį. Jiems sugrąžinti šį tikėjimą yra mano, kaip Docentės, pagrindinė užduotis. Jaunieji architektūros studentai ar studentės nesiryžta tikėti,jog ateitis dėka jų gali tapti geresnė. Jie nedrįsta įsivaizduoti, jog ateitis gali būti geresnė nei praeitis. Šitas pesimistinis nusiteikimas man, kaip docentei, kelia didelį nerimą. Su tuo aš kovoju kiekvieną dieną ir mano pagrindinė pareiga studentams įrodyti, jog pasaulį galima padaryti gražesniu ir geresniu" dėsto mintis Odile Decq.

Praėjusį rudenį jūs buvote pakviesta skaityti pranešimą Milano "November Conferences" konferencijoje. Kokius prisiminimus jūs iš ten parsivežėte?

Odile Decq: Nuo 1992 iki 2007 metų dėsčiau École Spéciale d'Architecture mokykloje ir mano dėstymo metų pabaigoje buvau galiausiai išrinkta tos mokyklos direktore. Tik praeitų metų vasarą pasitraukiau nuo aktyvaus universitetinio gyvenimo. Todėl buvo puiku ir vėl stovėti prieš jaunų žmonių auditoriją Milane. Viskas buvo puikiai suorganizuota ir aš be galo džiaugiuosi tuo, jog tiek jaunų žmonių susirinko išklausyti mano pranešimo.

Kuo jus žavi dėstytojavimas?

Odile Decq: Man labai svarbu pastoviai bendrauti su jaunais žmonėmis ir tuo pačiu juos mokyti tapti gerais architektais. Mano biure aš taip pat visada esu apsupta jaunų žmonių. Šitas aplinkos pasikeitimas yra labai svarbus man ir mano darbui.

Koks yra didžiausias įššūkis, kuris galioja jaunajai architektų kartai?

Odile Decq: Jaunoji karta netiki tuo, jog būtent jie turi statyti ateitį. Jiems sugrąžinti šį tikėjimą yra mano, kaip docentės, pagrindinė užduotis. Jaunieji architektūros studentai ar studentės nesiryžta tikėti, jog ateitis dėka jų gali tapti geresne. Jie nedrįsta įsivaizduoti, jog ateitis gali būti geresnė nei praeitis. Šitas pesimistinis nusiteikimas man, kaip docentei, kelia didelį nerimą. Su tuo aš kovoju kiekvieną dieną ir mano pagrindinė pareiga studentams įrodyti, jog pasaulį galima padaryti gražesniu ir geresniu.

Kur jūs matote šio pesizimo išsivystymo priežastis? Ar tai slypi mūsų konservatyvioje laikmečio dvasioje?

Odile Decq: visiškai teisingai. Šį procesą galime stebėti jau nuo 90tųjų kai jauni žmonėspradėjo prarastitikėjimą ateitimi. Ir darosi vis blogiau. Ypatingai architektūroje, kur kalba eina apie erdvių sukūrimą žmonėms, tarpusavio gyvenimo organizavimą miestuose, struktūrizavimą komunikacijos tokiu būdu sukuriant naujų kontaktų galimybę. Tikėjimas padaryti pasaulį geresniu šiuose kūrybiniuose procesuose tampa labai svarbiu aspektu.

Country daininikas Johnny Cash yra sukūręs dainą, kurioje teigia, jog nešioja juodus drabužius dėl tūkstančių badaujančių ir vargstančių pasaulyje. Kodėl jums imponuoja juoda spalva?

Odile Decq: juodas spalva yra ypatingai prieštaringa spalva. Aš nešioju metų metus šią spalvą. Ja galima išreikti labai skirtingus aspektus ir požiūrius. Juodą spalvą galima nešioti dėl visiškai skirtingų priežasčių: dėl badaujančių pasaulyje, kaip tai daro Johnny Cash, dėl elegancijos kaip tai daro Chanel, dėl priklausymo Rock and Roll ar Punk ar pan. judėjimui ar dėl sakralinių religinių priežasčių. Juoda spalva turi begalę skirtingų reikšmių todėl ji mano tokia patraukli. Kadangi juoda yra tokia kontraversiška spalva ji tuo pačiu ir turi kažką absoliutaus. Jei vieną kartą nusprendžiama nešioti juodą spalva, po to darosi labai sunku šio sprendimo atsisakyti.

Skirtingai nei jūsų apranga jūsų projektuose dominuoja intensyvios, ryškios spalvos. Ypatingai raudona spalva, kuri pas jus grįžta projektuose vėl ir vėl kaip vedantysis leitmotyvas.

Odile Decq: Spalva ir šviesa man simbolizuoja gyvenimą, tai gyvenimo išraiška. Energija, gyvybė, džiaugsmas, skonis, šviesa ir spalva - visa tai pas mane egzistuoja neatsiejamai ir išreiškiama mano kuriamoje architektūroje. Aš mėgaujuos spalvomis, todėl spalvos yra man labai svarbios architektūroje.

Vienas iš jūsų akį pritraukiančių projektų, kuris taip pat žaidė su spalvų kontrastais, buvo Opera Garnierrestorano remodeliavimas Paryžiuje.

Odile Decq: Didžiausias iššūkis projekte buvotai, jog nebuvo galima naujo interjero glausti prie senojo pastato interjero, t.y. jokių susilietimo taškų ant sienų ar lubų ar tuo labiau ankeravimo. Turėjom labai griežtus reikalavimus iš Ministerijos dėl mūsų architektūrinių galimybių, ko pasekoje finale tai labai įtakojo galutinį dizainą. Idėja su lenktais stiklo fasadais gimė būtent iš tų apribojimų. Mes negalėjome stiklinio fasado tiesiog įtraukti į arką tam, kad atskirti erdves, todėl fasadą turėjome atitraukti už kolonų, nes jos dalis istorinio pastato, kuris turėjo išlikti matomas ir nepaliestas. Viduje turėjome tą pačią problemą. Mezoninis lygmuo apglėbia kolonas, tačiau jų neliečia ir palieka pakankamai erdvės apsižvalgymui, tam, kad būtų galima stebėti impozantiškąjį kupolą iš visų pusių.

Mezoniniame aukšte į akį iškart krenta juvelyriškai apdirbtas tinkas. Kodėl pasirinkote šią medžiagą?

Odile Decq: kas galutiniai mane įtikino naudoti šiame projekte tinką yra šios medžiagos apčiuopiamumas. Iš vienos pusės norėjosi labai lygaus, poliruoto ir išraiškingo paviršiaus. Iš kitos pusės man patinka tinko paviršiaus apčiuopiamumas. Kai palieti šią medžiagą, gali jausti jos grūdėtumą, mineralinį charakterį.

Dėkojame už pokalbį.

yra Kita
Pokalbis su Estijos architektais M.Kaasik ir I.Valdur