Architektas: „Chapman Taylor“ biuras
Projekto vykdytojas: AB „Baltic Shopping Centers“
Bendras plotas: 72 000 kv. m
Prekybos plotas: 60 000 kv. m, 130 parduotuvių
Pramogų kompleksas: 10 000 kv. m
Automobilių aikštelė: 2 500 vietų
AB „Baltic Shopping Centers“ Kauno pakraštyje, Vytėnuose, 2005 m. gruodžio 2 d. atidarė didžiausią Vidurio Lietuvoje regioninį prekybos ir laisvalaikio centrą „Mega“. Trijuose centro korpusuose įsikūrė ar įsikurs 130 parduotuvių, beveik 10 tūkst. kv. m. ploto antrame aukšte esantį pramogų kompleksą sudarys pirmasis Vidurio Lietuvoje daugiaekranis daugiau nei tūkstančio vietų kino teatras, boulingo, sporto klubas bei septyni skirtingi restoranai. Įgyvendinus du planuojamus projekto etapus, komercinės paskirties nuomojamų patalpų plotas bus maždaug 120 tūkst. kv. m., o automobilių aikštelė padidės iki 3 500 vietų. Kyla klausimas: tai premjera ar dar vienas prekybos centras?
Pirmasis prekybos centras Lietuvoje pastatytas dar 1966 m. šalia Ukmergės esančioje Dainavos gyvenvietėje. Jis įkūnijo to meto ideologinėmis nuostatomis grįstą kaimo ir miesto suartėjimą. Per pastaruosius keturis dešimtmečius prekybos tradicijos ir prekybos centrų kultūra Lietuvoje radikaliai kito ne kartą. Beveik neveikiančią sovietmečio prekybos sistemą prieš dešimtmetį ėmė stumti prekybos sandėliai, kur „visko daugiau ir viskas pigiau“. Sparti pastarojo meto prekybos tinklų plėtra lėmė ne tik naujų prekybinių koncepcijų atsiradimą, bet ir prekyviečių architektūrinės raiškos kaitą. Kalbant apie prekybos objektų raidą, reikia pastebėti, kad Lietuvos patirtis nėra unikali ne tik buvusios SSSR, bet ir Europos ar pasaulio kontekste. Europoje dar XIX a. imta statyti universalias pramoninių prekių parduotuves. Jos kurdavosi miestų centruose, kelių aukštų pastatuose, lenktyniavo viena su kita ne tiek prekių pasiūla ar jų kaina, kiek architektūros raiška. Pavyzdžiui, Paryžiaus prekybinis Haussmanno bulvaras dar ir dabar yra ne tik apsipirkimo, bet ir turistų traukos zona: čia galime pamatyti garsiojo Gustave‘o Eifelio įgyvendintą projektą, unikalių to meto architektūros ar dizaino sprendimų.
JAV prekybos centrų tradicija kiek kitokia: tai užmiestyje įsikūrę ekonominės klasės prekybos taškai, konkuruojantys ne pastatų raiškos, bet kainos lygmeniu. Jie ėmė kurtis XX a. trečiame dešimtmetyje, o penktame ir šeštame dešimtmetyje tapo pagrindine prekybos sistemos dalimi. Europą tokie centrai pasiekė šeštame dešimtmetyje. Kaip jau anksčiau minėta, septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje tai atsirado ir Lietuvoje. Žinoma, lygintinas tik statusas, nes sovietinė prekybos sistema daugiau imitavo prekybą, konkurencijos apskritai negalėjo būti, o architektūra buvo ideologiškai reglamentuota ir standartizuota. Todėl tikrai svarbiais įvykiais galima laikyti tokius statinius kaip buvusi „Baldų“ (dabar „Maxima“) parduotuvė Vilniuje, kuri buvo perdengta tuomet unikalia ir didžiausia SSSR santvarine konstrukcija.
Šiuolaikiškų prekybos centrų kultūros pradžia mūsų šalyje vis dėlto sietina su „angarinės“ prekybos užuomazgomis praėjusio amžiaus pabaigoje. Dešimtmetį vykusi kainų kova, atrodo, pasiekė savo zenitą. Dabar ne tik prekė, bet ir aplinka turi traukti pirkėją. Taip natūraliai pribrendome naujam etapui – stambių daugiafunkcių centrų atsiradimui. Kiekviena premjera mūsų dienų kalbą papildo naujomis sąvokomis, sampratomis, žodžiais ar jų dalimis. Atrodo, jau adaptavome savo kalboje super- ar hiper-. Dabar esame pratinami prie „prekybos molų“ (angl. shopping mall) ir kitų.
Lietuvoje kol kas prekybos centrų architektūroje vyrauja modernistinės tradicijos lakoniškos tūrinės kompozicijos. Šie pastatai apžvelgiami judant automobiliu. Žmogaus mastelis jaučiamas tik interjere. Išorės akcentai yra tiksliniai, kuriantys traukos kryptis įėjimų link. Šiuo požiūriu centras „Mega“ demonstruoja visiškai naują tradiciją: lakoniška plano struktūra kontrastuoja su smulkaus mastelio interjero ir eksterjero tūriniais-erdviniais sprendimais. Stovėdamas laisvai erdvėje šalia automagistralės, pastatas labiau panašėja į architektūrinį kompleksą nei į vientisą statinį. Fasaduose atsispindinčios skirtingos prekybos zonos (pavyzdžiui, „Senukų“ vieta nužymima šiam tinklui būdingais spalviniais sprendimais, oranžerija − atskiru stikliniu tūriu) leidžia lengviau surasti reikiamą centro dalį. Dėl kas keliasdešimt metrų pasikeičiančių fasadinių sprendimų pastatas tapo suvokiamas ir pėsčiajam. Šios naujovės neatrodo netikėtos, žinant, kad pastato projektuotojas − vieno žymiausių Europos prekybos centrų architekto Chapmano Tayloro biuras. Kruopščiai apgalvota kiekviena išorės bei vidaus detalė, apgalvotas ir patikrintas kiekvienas sprendimas laužo iki šiol paplitusią „laikinų sandėlių“ tradiciją. Architektūrinė šio objekto kalba – jau globalizuotos postmodernios kultūros rezultatas. Nekeista. Ch. Tayloro projektų aptiksime ne tik Europoje ar JAV, bet ir kitur.
Tūrio smulkinimas nėra stichiškas reiškinys, padiktuotas ieškant naujų formų. Tai greičiau pirkimo kultūros kaitos padarinys. Stambėjantys prekybos centrai įgauna vis naujų funkcijų – pramogos, maitinimas, poilsis, muziejai ir pan. Šie dariniai tampa savotiškais miesto tipo organizmais. Čia žmogus turi galimybę praleisti daug laiko. Dažnos šeimos laisvalaikis prie televizoriaus dabar neretai paįvairinamas promenadomis daugiafunkciuose centruose. Tad ir architektams kyla naujų uždavinių – dažnai lankomas objektas turėtų kaskart atsiskleisti naujomis detalėmis.
„Megos“ detalių asortimentas išties gausus ir net teatrališkas. Čia lankytojas atpažins ne tik savo miesto semantinių elementų, bet ir senųjų kultūrų simbolių, visuotinių vertybių interpretacijas. Čia formuojamos gatvės, aikštės ar net skverai. Komplekso centrinėje aikštėje įrengtas 170 tūkst. litrų talpos akvariumas, kuriame gyvens daugiau kaip 200 atogrąžų žuvų ir net šeši rykliai. Pastatas į zonas skiriamas įvairių tipų konstrukcijomis, įvairiomis grindų dangomis, apšvietimu ir kt. Pereinant iš vienos dalies į kitą, gelžbetonį keičia metalo, klijuoto medžio arkos, pastarosios kombinuojamos su butaforinėmis metalo arkomis, apsiūtomis gipso kartonu.
Dar vienas savitas šio objekto bruožas – tai nebe miesto ar jo dalies gyventojams skirtas, bet regioninis prekybos ir laisvalaikio centras. Su didžiausia Baltijos šalyse kelių sankirta besiribojanti „Mega“ per vieną valandą gali būti pasiekiama 2,2 mln. žmonių, arba dviejų trečdalių šalies gyventojų. 500 tūkst. gyventojų iki jo − mažiau nei 15 minučių kelio automobiliu. Pro šią vietą abiem kryptimis per dieną pravažiuoja beveik 30 tūkst. automobilių, kurie perveža 25 mln. keleivių per metus. Pramogos įgauna vis naujas formas ir apima vis daugiau gyvenimo sričių, paversdamos atrakcija net iki šiol buvusius labai praktinius rūpesčius.