Meną sodinti sodus ir kurti parkus žmonija kūrė dar gilioje senovėje. Istoriniai šaltiniai pasakoja apie senovės Egipto ir Mesopotamijos sodus. Kabantys Semiramidės sodai, VII a. pr. Kr. sukurti ant terasų, sujungtų laiptais, laikomi vienu iš Septynių antikinio pasaulio stebuklų. Žinome, kad sodai buvo senovės Graikijoje ir senovės Romoje. Visą šią sodų gausybę grubiai galima padalinti į du tipus: reguliarieji ir peizažiniai.
Kaip bebūtų apmaudu senovės tautoms, vėlesnės kartos ilgainiui reguliariuosius sodus ėmė vadinti „prancūziškais“, o peizažinius – „angliškais“. Pirmajam tipui būdinga griežta geometrinė kompozicija ir aiškus (matomas ir suvokiamas) planas, tuo tarpu antrajam – meninis kompozicinių elementų išdėstymas, imituojantis natūralų gamtinį kraštovaizdį. Apie angliškus parkus pakalbėsime kitą kartą. Šįkart daugiau dėmesio skirkime prancūziškųjų reguliariųjų parkų atsiradimo istorijai – „nuo Romulo iki mūsų dienų“.
Senovės Egipte, bent jau Naujosios Karalystės epochoje, sodai (tuomet kurti šventyklose ir rūmuose) buvo išskirtinai reguliariojo tipo. Griežtos parko kompozicijos centru tokiame sode buvo pastatas, aplink kurį (arba vardan kurio) buvo sodinamas sodas. Šis pastatas ir vartai buvo sujungimai tiesia alėja, dalinusia sklypą į dvi dalis. Kiekvienoje pusėje buvo įkurdinami dirbtiniai tvenkiniai.
Senovės Graikijoje taip pat buvo kuriami reguliarūs sodai. V a. pr. Kr. graikai pradėjo kurti atminties giraites, skirtas žuvusiems didvyriams. Neretai jos buvo papildomai puošiamos kolonadomis ir skulptūromis. Tokiose giraitėse medžiai buvo sodinami simetriškai. Didžia dalimi tai buvo daroma dėl to, jog giraitėse vykdavo varžybos mirusiųjų didvyrių garbei.
Romėnai pažengė dar toliau nei graikai „sureguliuodami“ savo sodus. Senovės romėnų sodai, kaip taisyklė, buvo apsupami kolonadomis, puošiami dirbtiniais ežerais, fontanais ir skulptūromis. Medžius ir krūmus romėnai genėdavo, suteikdami jiems „reikiamą“ sodo–parko meninę formą. Jie pirmieji ėmė konstruoti pavėsines ir groteles vijokliniams augalams prilaikyti ir suteikti jiems formą.
Reguliarieji sodai nestokojo ir arabų šalių dėmesio, kur viduramžiais parkų menas buvo itin plėtojamas. Renesanso epochoje reguliarieji parkai iš naujo suklestėjo Italijos teritorijoje – architektai Giacomo Barozzi da Vignola (1507–1573) ir Pirro Ligorio (1510–1583) įteisino naujus sodų formavimo būdus, naudojant vietovės reljefą, kaip priimta Italijoje, kalnuotą ar blogiausiu atveju – kalvotą.
Tad, kodėl gi reguliarieji parkai dažniausiai vadinami prancūziškais? Aukščiausią raidos pakopą reguliarieji parkai pasiekė valdant pačiam žymiausiam Prancūzijos monarchui – Liudvikui XIV, (karaliui saulei). Būtent šis valdovas, pasivaikščiojimų, gamtos grožio ir tvarkos mėgėjas išgarsino kraštovaizdžio architektą ir sodininką Andre Le Notre (1613–1700), kuris, savo ruožtu, išgarsino Prancūziją. Būtent šiam žmogui turime būti dėkingi už tai, ką šiandien vadiname reguliariuoju parku.
Andre Le Notre senelis Pierre Le Notre buvo didžiulės miesto sodininkystės kompanijos vadovas, o tėvas Jeanas Le Notre – vyriausiasis karališkųjų Tiuilri (Tuileries) rūmų sodininkas (Liudviko XIII laikais). Andre žengė senelio ir tėvo pėdomis. Nuo vaikystės jis stebėjo vyresniųjų darbą, padėdavo ir iš jų mokėsi. Perspektyvos ir optikos taisyklių mokėsi tapytojo Simono Vouet (1590–1649) studijoje, o kraštovaizdžio architektūros žymiosiose architekto François Mansarto (1598–1666) dirbtuvėse