XX a. antroje pusėje Vakaruose sparčiai formuojasi pažangos ideologija. Auganti ekonomika, moksliniai išradimai ir technologinės naujovės leidžia manyti, kad žmonija įžengė į kosmoso užkariavimo erą. Architektūroje atgimsta futurizmo, ekspresionizmo, rusų konstruktyvizmo idėjos – konstruoti, montuoti taikant naujas statybos technologijas, metalines konstrukcijas. Architektūrinė, urbanistinė ir gyvenimo būdo vizija imama piešti kaip technologijomis paremta nauja realybė. 1974 m. Normanas Fosteris (Anglija) suprojektuoja Sainsbury vaizduojamųjų menų centrą. Konstrukcijų ir vis dažniau komunalinių paslaugų sistemų – kanalizacijos, šildymo ar vėdinimo – pavertimas išraiškingomis formomis tampa britų aukštųjų technologijų raison d’etre (liet. „prasmė“). Į lėktuvų angarą panašiame centre komunalinę zoną riboja plieninės konstrukcijos, o apšvietimas ir temperatūra, tinkama meno kūriniams, reguliuojami iš išorės.
Tačiau geriausiai šį periodą atspindi dviejų skirtingais metais, bet pačius prestižiškiausius architektūrinius apdovanojimus gavusių architektų Richardo Rogerso ir Renzo Piano suprojektuotas Pompidou centras Paryžiuje. Keleriems metams susijungusių jaunų architektų pora savo statiniu išreiškė požiūrį į naująjį amžių. Viena vertus, sekdami epochos dvasia, kita vertus, labai taikliai iš jos tyčiodamiesi, jie sukūrė savotišką architektūrinėmis priemonėmis išreikštą kosminį laivą, kuris niekuomet nepakils.
„Renzo Piano statybos cechas“ – „išduotų“ giminaičių atsiprašymas
Visame pasaulyje išmone garsėjančio architekto R. Piano net ir visi projektai neatskleidžia šio žmogaus potencialo. Jo kūryba neapsiriboja vien tik pastatais – individualiais namais ir daugiabučiais, įstaigomis ir prekybos centrais, muziejais ir gamyklomis, studijoms, avialinijoms, geležinkelio terminalams ir teatrams skirtais statiniais, bažnyčiomis. R. Piano garsina ir tiltai, laivų, valčių, automobilių modeliai, urbanistiniai sprendimai, rekonstrukcijos, jis taip pat žinomas kaip televizijos žvaigždė.
Statybos prasidėjo 1972-aisiais ir buvo užbaigtos 1978 metais.
Jaunų architektų projektas iš palankiai nusiteikusių kritikų pripažinimo sulaukė dėl aukštųjų technologijų panaudojimo. Tačiau, kaip nurodė R. Piano, šiame projekte pirmenybė buvo teikiama kitiems aspektams: Pompidou centras buvo numatytas kaip džiaugsmingas miesto mechanizmas, galbūt atvykęs iš Jules’io Verne’o knygos. Tai dviguba provokacija: iššūkis akademizmui ir mūsų laikų technologijų parodija.
Projektuojant Pompidou centrą, R. Piano teko nugalėti ne vieną kliūtį, kurią įveikęs architektas ne tik pats pradėjo labiau pasitikėti savimi, bet ir paskatino taip elgtis kitus architektus: „Jeigu ketinate naudoti medžiagas, statybos technikas ar architektūrinius elementus neįprastu būdu, anksčiau ar vėliau suabejosite savimi, pats sau sakydamas, kad „tai neįmanoma“, nes to dar niekas nėra daręs. Bet jei iš tikrųjų žinote, ką darote, galite eiti toliau – taip įgydami savarankiškumo ir nepriklausomybės.“
Mišrios paskirties bokštas Sidnėjuje, mylios ilgio dirbtinėje saloje įsikūręs Kansai oro uostas, Potsdamo aikštės rekonstrukcija Berlyne ar Richardas Rogersas Beyelerio fondo muziejus Bazelyje, Šveicarijoje, atspindi nedažnai pasitaikančią, išskirtinai darnią meno, architektūros ir konstrukcijų sintezę. Smalsumas, noras pažinti ir į akis krintantis meistriškumas neatsiejamas nuo šių laikų technologijų bei klasikinės Italijos filosofijos išpažinimo. Istorine praeitimi architektas domisi taip pat stipriai kaip ir naujausiomis technologijomis. R. Piano kūrybos bagažas stulbina savo užmojais ir apimtimis, medžiagų ir formų įvairove. Jis yra architektas, kurio jausmingumas simbolizuoja ir reprezentuoja didžiulį šio ir ankstesnių amžių diapazoną. 1998 m. peržiūrėjus R. Piano įnašą į pasaulinę architektūrą, jam buvo suteiktas Pritzkerio apdovanojimas.
Šiuo metu R. Piano gyvena Paryžiuje, apsuptas grupės bendradarbių ir bendraminčių, daugelio sričių ekspertų, ir savo laiką paskirsto trims biurams, esantiems Paryžiuje, Genujoje ir Hjustone.
Aukštųjų technologijų maištininkas
Nepaisydamas visų sunkumų, 1951 m. baigęs mokyklą R. Rogersas rimtai svarstė galimybę studijuoti stomatologiją. Tačiau tuo metu vykusiame Britanijos festivalyje Londono pietiniame krante jis susipažino su to meto architektūra, kuri jį ne tik sužavėjo, bet ir pakeitė visus ateities planus.
Sumanymą studijuoti Architektūrinės asociacijos (Architectural Association) mokykloje Londone teko atidėti porai metų, nes reikėjo tarnauti Britanijos kariuomenėje. 1961 m. R. Rogersas išvyko tobulintis į Jeilio universitetą, kur susidomėjo Franko Lloydo Wrighto („Mano pirmasis dievas“ – taip jį vadino architektas) kūryba. Pirmąją praktiką jis atliko dirbdamas kartu su N. Fosteriu, tačiau 1967 m. jie patraukė skirtingais keliais. Nuo 1971 iki 1978 m. jis bendradarbiavo su R. Piano.
Aukštųjų technologijų maištininkas R. Rogersas Pompidou centro projektu iš pagrindų pakeitė muziejaus koncepciją. Panašiai kaip Pompidou centras, jo 1978–1986 m. suprojektuotas „Lloyds“ pastatas Londono finansinio rajono širdyje išsiskyrė naujoviškais sprendimais ir „išvirkščia“ konstrukcija: labai aukštas atriumas, apsuptas išorinių eskalatorių, liftų ir elektros energijos, vandentiekio vamzdynų, siekiant palikti neužgriozdintą vidinę erdvę.
2007 m. R. Rogersas apdovanotas už indėlį į XX a. antros pusės architektūros plėtrą, už tai, kad jo statiniai, tokie kaip Pompidou centras, „Lloyds“ pastatas ir Madrido Barajaso oro uosto ketvirtasis terminalas, tapo moderniosios krypties keitimosi atskaitos taškais, atspindinčiais originalią modernizmo krypties (pastato kaip mašinos) interpretaciją. Apdovanojimo metu buvo paminėti ir architekto teoriniai bei
visuomeniniai nuopelnai.
493 projektas – sumanymas Paryžiaus centre pastatyti „naftos perdirbimo fabriką“?
Taigi dvi asmenybės, R. Piano ir R. Rogersas, galima sakyti, susitiko tik tam, kad būtų sukurtas Pompidou centras. Pompidou centras – pastatas, skirtas viešajai bibliotekai, menui ir šiuolaikinei kūrybai. Jis pastatytas Paryžiuje 1970–1977 metais.
Toje vietoje, kur stovės Pompidou centras, dar 1930 m. nugriovus labai apleistus namus, atsirado nepageidaujama tuštuma miesto centre, kurią 1960 m. pakeitė chaotiška automobilių stovėjimo aikštelė. 18 tūkst. kv. m apleistas plotas idealiai tiko tokiam didžiuliam projektui. Pirmą kartą Prancūzijoje buvo paskelbtas tarptautinis konkursas. Komisija, kurią sudarė trys garsūs architektai (Oscaras Niemeyeris, Jeanas Prouvé ir Filipas Johnsonas), turėjo iš 680 projektų (49 valstybių) išrinkti vieną. Sumanymų buvo visokiausių: metalinis kupolas, palinkę stačiakampiai, didžiulis bokštas ir viename projekte, pažymėtame numeriu 493, skirtingai nei visur kitur, siūloma panaudoti tik pusę numatyto sklypo ploto ir palikti vietos aikštei. Šio projekto autoriai – du visiškai nežinomi architektai, jauni užsieniečiai R. Piano ir R. Rogersas.
Mechaninio žaisliuko instrukcija
Pompidou centro struktūra paprasta, pasikartojanti, tačiau architektai ją neįprastai „aprengia“. Išorinėje pusėje jie prikabina visas struktūras, paprastai rengiamas pastato viduje. Prie vakarinio fasado į aikštės ir miesto pusę įrengti visi laiptai ir pereinamosios zonos. Galerijos, kurios yra tarsi koridoriai, eina per visą pastato ilgį, nutiestos ant smulkių sijų. Už galerijos tarsi antrasis sluoksnis kyla didelis eskalatorius. Fasado vaizdą formuoja du jį dengiantys funkciniai sluoksniai. Laiptai, pridengti perregimu stogu, kyla stogo link tarsi koks miesto mugės atrakcionas. Pažvelgus į aikštės pusę, matoma šventė, pažiūrėjus į gatvę – gamykla. Rytinėje pusėje prie fasado architektai prikabino pastato „vidurius“: liftus sunkiems kroviniams kelti, vėdinimo ir elektros sistemas. Viskas rodoma linksmai ir atvirai, nieko nesigėdijama. Vandens sistemos nudažytos mėlynai, oro – žaliai, elektros linijos – geltonai, liftai – raudonai. Elektros mechanizmai slepiasi didelėse raudonose dėžėse, vanduo, surinktas iš vėdinimo sistemos, keliauja į baltus burbulus. Viskas išklota viename vertikaliame sluoksnyje tarp stulpų ir atotampų. Šiuos drąsiai atidengtus, koduotomis spalvomis nudažytus vamzdžius ateityje bus galima lengvai modifikuoti, o interjerą dėl tos pačios priežasties lanksčiai planuoti.
Pastato struktūra – visiškas vidinės struktūros nebuvimas
Tai lyg savotiška maniera pamėgdžioti gamyklą, nes gamykla yra vienintelis statinys, kur niekas nesirūpina dailia išvaizda. Pastatoma tik tai, ko reikia ir kaip reikia. Tačiau Pompidou „gamyklos“ įrenginyje viskas atvira. Produktas nesusijęs su mašinos forma. Šios mašinos tikslas – kurti erdvę. Nuogą erdvę. Iškėlę visus koridorius, laiptus ir techninius įrenginius į išorę, architektai visiškai atlaisvino vidinę erdvę. Kiekvienas aukštas yra viena atvira erdvė. 7,5 tūkst. kv. m be vamzdžių, laiptų, sienų, išskyrus priešgaisrinę sieną, kurios pareikalavo gaisrininkai. Tai išilgai viso pastato nuo grindų iki lubų įrengta pertvara, esanti visuose aukštuose ir skirta gaisro padariniams sumažinti. Vienintelės uždaros sienos pastate, turinčios keturias sienas ir lubas, yra sanitariniai blokai ir kai kurie biurai, primenantys statybininkų vagonėlius, kuriuos lengva pervežti ir tvirtinti kitoje vietoje prie lubų prikabintais metaliniais rėmais.
„Visiškas vidinės struktūros nebuvimas“, – taip architektai atsako į galvosūkį, kurį jiems uždavė Pompidou centras. Viename pastate sutalpintos visiškai skirtingos kultūros institucijos: moderniojo meno, muziejaus ir pramonės kūrybos centro parodos, viešoji informacijos biblioteka, nuolatinės muziejaus ekspozicijos, neužmirštant muziejaus ir viso centro administracijos.
R. Rogersas: „Pradėjome nuo to, kad pastatėme pastogę kaip tik todėl, kad pastogė yra paslanki. Joje galite sudėti viską, ką norite. Tai uždara erdvė, bet joje vykdoma veikla gali būti visiškai laisva. Daug laisvesnė už nelanksčias konstrukcijas pastatuose. Štai ką reiškia pastogė.“
Muzikos tyrimo institutui reikėjo tikrų sienų, garso izoliacijos ir tylos. Todėl jie įsikūrė priešais esančiame pastate, po fontanu. Ir priešingai, viešoji informacijos biblioteka, įsikūrusi per tris aukštus, puikiai prisitaikė prie erdvės. Tuose 15 tūkst. kv. m vienintelis sienos atitikmuo – lentynos su knygomis. Saugyklų ir skaityklų erdvės susilieja, 1 500 skaitytojų dirba ir skaito pačioje saugykloje, o reikiamos knygos paieška jiems susilieja su pasivaikščiojimo teikiamu malonumu.
Aukštu aukščiau įsikūrusios nuolatinės moderniojo meno muziejaus ekspozicijos situacija visai kitokia. Reikėjo dešimties metų, kad ji prisitaikytų prie atvirų erdvių, apšviestų dienos šviesos. Tačiau muziejininkystės reikalavimai, tokie kaip aiškiai apibrėžtas ekspozicijos maršrutas lankytojams, tinkamos saugyklos, apšvietimo problemos, pastūmėjo muziejaus direkciją susikurti savitą architektūrą. Buvo sukurtas nuolatinis koridorius, uždarų salių tinklas, uždangos nuo saulės šviesos, patalpos apšviestos dirbtine šviesa, kurios šaltiniai įrengti po kabamosiomis lubomis, slepiančiomis vamzdžius, sijas ir kabelius. Muziejus apsaugotas nuo savo sienų, nes naudojasi didele laisva erdve.
Aikštėje sutelkta idealaus miesto vizija
Pompidou centras – tai ne tik jį sudarančių institucijų priebėga. Į miestą atgręžtas pastatas gyvena savarankišką gyvenimą ir yra vienas iš pastebimiausių miesto orientyrų. Programa, kurią įgyvendinti nurodė prezidentas G. Pompidou, buvo labai sudėtinga. Vyko didžiulės statybos, pačiame sostinės centre reikėjo pastatyti 100 tūkst. kv. m ploto statinį. Pastatas beveik dvigubai aukštesnis už aplinkinius namus ir beveik tokio aukščio kaip miesto rotušė ar Dievo motinos katedra.
Tuo laikotarpiu, kai buvo projektuojamas Pompidou centras, Paryžiuje pėstiesiems skirtos miesto erdvės dažniausiai buvo netvarkos sinonimas. Pompidou aikštė simbolizuoja kitokią – idealią – miesto viziją. Tai lyg Italijos renesansas. Jos švelnus nuožulnumas tiesiog vilioja pėsčiuosius prieiti prie pastato. Pradiniame R. Piano ir R. Rogerso projekte nebuvo takoskyros tarp aikštės ir pastato. Didysis pirmo aukšto vestibiulis buvo atvira erdvė. Tačiau Paryžiaus klimato tikrovė privertė architektus tą erdvę uždaryti. Iki 1995 m. svarbiausias orientyras čia buvo Forumas – didžioji centrinė erdvė, skirta menininkų pasirodymams, įvairioms instaliacijoms ir originaliai kūrybai. Ši kiaurymė buvo užkimšta, tačiau liko erdvė parodoms. Vestibiulyje ir toliau gyvenimas tekėjo miesto ritmu – čia maišėsi menas ir kasdienis gyvenimas.
Aikštė yra pastato įžanga, vestibiulis – miesto dalis. Miesto gyvenimas teka į pastatą. Jis taip pat pakyla pastato sienomis. Didysis eskalatorius yra tarsi vidinė gatvė, kartu su pėsčiųjų srautu besitęsianti iki penktojo aukšto. Iš ten atsiveria miesto panorama. Tai vienintelė vieta, iš kurios galima laisvai ir nemokamai grožėtis Paryžiumi.