Netrukus Vilniaus senamiesčio Stiklių gatvėje turintys iškilti prestižiniai apartamentai pakrikštyti „Stiklių“, arba „Rotušės vartais“. Šiuose atstatytuose namuose planuojama įrengti aštuoniolika prabangių butų bei komercines patalpas. Projekto „Rotušės vartai“ vertė – daugiau nei 8 milijonai litų. Pastatai, kurie bus pažymėti Stiklių gatvės 7a ir 7b numeriais, taps aštuoniolikos prabangių butų ir komercinių patalpų kompleksu (tai Olandijos investicinio fondo „Middle Europe Investments“ atstovybės UAB „Middle Europe Investments Baltija“ investicijos į nekilnojamąjį turtą Lietuvos sostinėje). Visas pastatų plotas sieks 2 000 m2. Projekto vadovas – UAB Jungtinės architektų dirbtuvės architektas Tauras Paulauskas, bendraautoriai – architektai Tumas Mazūras ir Robertas Žilinskas (UAB „Senojo miesto architektai“), konstruktorius Sergejus Miakinkovas (UAB „Darnios konstrukcinės sistemos“), archeologiniams tyrimams vadovavo Tauras Poška. Statybas žadama baigti 2005 m. gegužės mėn. 31 d.
Architektūros požiūriu unikaliame prestižinių apartamentų pastate − patogiai suplanuoti, erdvūs butai su centriniu autonominiu šildymu ir individualia apskaita. Antrame ir trečiame aukštuose – butai su balkonais. Laiptinėse veiks liftai, įrengtos patikimiausios apsaugos sistemos, gyventojai turės galimybę naudotis po namu esančia uždara automobilių laikymo aikštele bei garažais. Projektas skirtas aukščiausią kokybę bei istoriją vertinantiems klientams, turėsiantiems išskirtinę galimybę mėgautis ramybe pačiame Vilniaus centre.
Istorijos oazė
Vienoje Stiklių gatvės vietoje (anksčiau – Antokolskio g. 7; posesijos Nr. 215 ir 216) stūksos pastatai, pažymėti 7a ir 7b. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose čia stovėję namai paminėti 1645 metais Vilniaus namų, kuriuose apsistodavo tribunolo nariai, sąraše. Pastato, kadaise buvusio 215 posesijoje, istorija tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai jis buvo nugriautas. Per tą laiką pastatas priklausė daugeliui savininkų: amatininkams, dominikonų vienuoliams, pirkliams. Tuomet tai buvo trijų aukštų pastatas, prie kurio nuolat pristatinėti įvairūs priestatai, kol galų gale XX a. pradžioje susiformavo Vilniaus senamiesčio pastatams būdingas uždaras kiemas. Pirmajame pastato aukšte buvo įsikūrusios parduotuvės, kituose aukštuose − gyvenamosios patalpos, rūsiuose − sandėliai, kieme − arklidės bei ūkiniai pastatai.
216 posesijoje buvęs pastatas XVII a. priklausė ispanų tautybės medicinos daktarui ir miesto tarėjui.
1684 m. LDK didysis kancleris Martynas Oginskis išleido raštą, kuriame buvo skelbiama, kad šis pastatas pereina LDK kanceliarijos žinion ir nuo šiol jame bus saugomi svarbiausi LDK teisės aktai ir Metrika. Namo savininkui sutikus su šiuo sprendimu, karalius Jonas III suteikė pastatui įvairių privilegijų: jis buvo atleistas nuo privalomojo svečių apgyvendinimo ir kitų prievolių.
XIII a. pradžioje pastatas priklausė Vilniaus miesto raštininkui ir karališkajam sekretoriui Povilui Konstantinui Macelevičiui. Vėliau, iki tol, kol buvo nugriautas, pastatas buvo pirklių nuosavybė. Pirmame baroko stiliaus triaukščio pastato aukšte buvo parduotuvės, vaistinė, alaus darykla, smuklė. Kituose dviejuose aukštuose − gyvenamosios patalpos. Namas turėjo grįstą vidinį kiemą.
Daugiau apie projektą „Rotušės vartai“ sutiko papasakoti UAB Jungtinės architektų dirbtuvės architektas Tumas Mazūras ir pardavimus vykdančios tarptautinės nekilnojamojo turto kompanijos „Arco Real Estate“ gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto ekspertė Kristina Leknickaitė.
Kuo projektas „Rotušės vartai“ unikalus ir kuo ten rengiamos patalpos skiriasi nuo kitų šiomis dienomis Vilniuje įrengiamų gyvenamųjų būstų?
Tumas Mazūras: Projektas „Rotušės vartai“ pirmiausia unikalus savo vieta – 100 m iki Rotušės aikštės, miesto centras, istorinė aplinka, jaukios siauros gatvelės. Senamiestyje labiausiai jaučiamas autentiškas miesto gyvenimas – čia daug mažų krautuvėlių, kuriose nuolat pilna turistų, daug kavinių, meno galerijų ir pan.
Atstatomas buvęs miesto audinys – kiemai projektuoti išlaikant buvusias posesijas, erdves tarp pastatų, pritaikant jas šiuolaikiniams poreikiams – automobiliams laikyti, kitame kieme įdiegta inžinerinė naujovė − rūsyje įrengta transformatorinė pastotė.
Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu siekiama išsaugoti sostinės branduolį − senamiestį, jo istorinius bruožus, autentiškumą bei tradicijas – ir užtikrinti, kad šis paveldas būtų perduotas ateities kartoms. Ar atsižvelgta į šiuos kriterijus pradėjus įgyvendinti projektą „Rotušės vartai“? Ar nekilo sunkumų jį tvirtinant?
T. M.: Pastatų gatvės fasadai buvo atkuriami naudojantis ikonografine medžiaga, įvairiomis architektūrinės išraiškos priemonėmis išlaikant buvusią pastatų struktūrą. Atstatoma arka virš Stiklių gatvės.
Kokių nors kiemo fasadų vaizdų iki mūsų dienų neišliko, išskyrus keletą smulkių fragmentų. Tvirtinant projektą kilo daug sunkumų: senamiestyje labai nedaug vietų, kur įmanoma išlaikyti priešgaisrinių, higienos (patalpų insoliacija), automobilių laikymo normatyvų reikalavimus. Kadangi projekte buvo pritaikytas pasaulinėje praktikoje gerai žinomas, tačiau Lietuvoje retas sprendimas perkelti transformatorinę pastotę į rūsį, kilo daug sunkumų derinant inžinerinius tinklus, taip pat dėl tranzitinių kabelių ir šilumos tinklų iškėlimo bei perjungimo.
Senamiestyje taip pat kyla daug triukšmo dėl neteisėtai ugniasienėse iškirstų langų – investuotojai privalo taikytis su istoriškai neteisingais senbuvių gyventojų reikalavimais.
Daug klausimų kilo dėl pamatų – dėl didelio riedulių kiekio, autentiškų saugotinų mūro fragmentų kelis kartus buvo keista pamatų rengimo darbų technologija. Dėl erdvės ankštumo daug darbų buvo atliekama rankomis.
Kas aptikta pastatų teritorijoje archeologinių kasinėjimų metu?
T. M.: Didesnėje sklypų teritorijoje buvo ūkinis kiemas, todėl ir radiniai atitinkami: pastatų pamatų, skliautų, sienų liekanos. Seniausių rūsio skliautų liekanos siekia XV amžių, jos buvo rastos klojant inžinerines komunikacijas. Rūsiai buvo daug kartų rekonstruoti XVIII amžiuje.
Kokie modernūs sprendimai taikyti „Rotušės vartams“? Ar juos taikant nepasikėsinta į pastato autentiškumą?
T. M.: Atkurti autentiško pastato vaizdo negalima dėl ikonografinės medžiagos trūkumo, bendras vaizdas buvo dėliojamas iš atskirų fragmentų, todėl pasakyti, kiek jis autentiškas, neįmanoma.
Kultūros paveldo objektas − tik jam vienam būdingų architektūros bruožų turintis statinys. Skirtingais laikotarpiais buvo naudojamos skirtingos medžiagos ir statybos būdai. Kaip tai išspręsta?
T. M.: Neturėjome tikslo kiekvieną skirtingų epochų pastato rekonstrukcijos etapą atspindėti projektuose nurodant naudoti tam laikotarpiui būdingas medžiagas. Kur dabar nusipirkti XVIII amžiaus plytų arba XVI amžiaus sienojų? Gal galite patarti, kur kreiptis? Pastangos naudoti autentiško mūro plytas, deja, buvo nesėkmingos, nes mūras ilgą laiką buvo veikiamas kritulių, todėl plytos iro, o skiedinys tapo monolitu. Nurodymas išmontuoti ir sandėliuoti autentiškas plytas liko neįgyvendintas, nes nebuvo įmanoma atskirti plytų nuo skiedinio – jos sutrupėdavo.
Spaudoje galima rasti teiginių, kad prabangūs butai dažnai nuperkami už aukštesnę nei rinkos kainą, t. y. pirkimo ir pardavimo sandoriai kartais būna pagrįsti nebūtinai racionaliais kriterijais. Kaip galėtumėte pakomentuoti tokią nuomonę?
Kristina Leknickaitė: Rinkos kaina – susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Tai suma, už kurią pirkėjas perka nekilnojamąjį turtą, o pardavėjas – parduoda. Todėl negalima pasakyti, kad „Rotušės vartų“ butai perkami už aukštesnę nei rinkos kainą. Kaina, už kurią perka, ir yra rinkos kaina.
Nemanau, kad nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sandoriai būna pagrįsti neracionaliais kriterijais. Kiekvienas pirkėjas turi savo tikslų, kuriuos įgyvendina pirkdamas vienokį ar kitokį nekilnojamąjį turtą. Kalbant apie šį konkretų projektą, svarbiausi kriterijai: prestižinė vieta – senamiesčio širdis, išskirtinumas, nes kiekvienas senamiesčio statinys yra unikalus (šiuo atveju tai dar ir naujos statybos unikalus statinys), mažai kaimynų (iš viso aštuoniolika apartamentų). Visi šie veiksniai sąlygoja didesnes butų kainas, palyginti su projektais, įgyvendinamais kituose Vilniaus rajonuose. Bet tai tikrai nereiškia, kad kainos nepagrįstos.
Senamiestis nuo kitų rajonų skiriasi labai ribota pasiūla, o tai taip pat turi įtakos būsto kainai bei patrauklumui. Daugelis pirkėjų domisi senamiesčio butais, neatsižvelgdami į tai, ar būstas rekonstruotas, ar naujas. Aišku, pirmenybė teikiama naujesnės statybos būstui. Pažymėtina, kad vos tik pradėto įgyvendinti naujo projekto senamiestyje objektai – butai – gana greitai randa pirkėjų. Miegamieji rajonai dar gali plėstis, o Vilniaus senamiesčio „plėtimosi“ jau beveik visos galimybės išnaudotos. Šiandien vargu ar rasime naujų unikalios statybos daugiabučių namų. Tad nenuostabu, kad šie butai perkami už didesnę nei kituose Vilniaus rajonuose butų kainą. Taigi negalima teigti, kad „Rotušės vartų“ butai perkami už aukštesnę nei rinkos kainą ir kad pirkėjai remiasi neracionaliais kriterijais. Čia apartamentų kaina ir jų pirkimas yra motyvuoti.
Kodėl projektas buvo pavadintas „Rotušės vartai“ (ar „Stiklių vartai“)?
K. L.: Šis projektas buvo pavadintas „Rotušės vartai“ dėl to, kad bus atstatyta arka, simbolizuojanti vartus, be to, netoliese yra Vilniaus rotušė.
Kaip nupasakotumėte būsimąjį tokio būsto šeimininką, t. y. į ką orientuoti šie butai?
K. L.: „Rotušės vartų“ butai apartamentai skirti aukštesnes nei vidutinės pajamas gaunantiems asmenims. Šiuos butus perka mūsų šalies gyventojai ir dažnai į Lietuvą atvykstantys užsienio svečiai. Kadangi Vilniaus senamiestis priklauso Europos kultūros paveldui, nenuostabu, kad ir užsienio svečiai vertina šią vietą ir noriai investuoja savo pinigus į ją.
„Rotušės vartų“ apartamentų savininkus galima apibūdinti taip: išsilavinę, inteligentiški žmonės, vertinantys grožį, išskirtinumą, istoriją bei prabangą. Taip pat tai žmonės, mėgstantys ramų šurmulį, mielai būnantys įvairių žmonių draugijoje. Jiems aktualu tai, kad pėstute galima gana greitai pasiekti daug restoranų, didesnių ar mažesnių kavinukių, galerijų, teatrų bei gyvos muzikos koncertų vietų. Tai visuomeniški žmonės, nenorintys atsiriboti nuo miesto centre teikiamų paslaugų.