Vokiečių gatvės pavadinimas siejamas su didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais iš vokiškųjų kraštų atvykusiais ir čia įsikūrusiais prekybininkais bei amatininkais. Šį istorinį laikotarpį mena ir dabartinis Vokiečių gatvės 24 numeriu pažymėtas pastatas – Vilniaus pilininko ir LDK pinigų kalyklos administratoriaus Ulricho Hozijaus namas. 1524 m. Hozijui atitekusiame sklype jau stovėjo pranciškonų statiniai. Ką pasakoja namo sienos?
Sakralumo ženklai
Namo dalyje, į kurią patenkama iš Vokiečių gatvės, dabar per du aukštus įsikūręs restoranas „Pizza Jazz“. Antrame aukšte lankytojai gali matyti eksponuojamus sienų tapybos pavyzdžius.
Pati ankstyviausia tapyba, atidengta keliose sienose ir langų glifuose, byloja apie buvusį vientisą patalpos dekorą. Ritmiškai pasikartojantis draperijų ir kryžių motyvas, augaliniai ornamentai galėjo būti nutapyti dar XV amžiuje. Anot polichromijos tyrėjo Vytauto Railos, draperijomis dekoruoti kulto pastatų sienas buvo būdinga gotikos laikotarpiui. Todėl galima daryti prielaidą, kad XV a. pab. − XVI a. pr. šią antrojo aukšto patalpą nuo gatvės pusės pranciškonų vienuoliai naudojo kaip maldos buveinę. Vėlesnį polichromijos laikotarpį – XVIII a. pab. klasicizmą – žymi angelo, nešančio rankose moterį, polichromijos fragmentas. Kitame dekoravimo etape užfiksuotas patalpą rėminęs frizas su nutapytomis graikiškomis amforomis. Polichromijos tyrimų metu, vieną po kito atidengiant tinko sluoksnius, pastate buvo rasta ir daugiau sienų tapybos pavyzdžių.
Per daugiau nei keturis šimtus metų pastatas buvo kelis kartus rekonstruojamas, vietoj medinių perdangų baroko laikotarpyje pastato aukštuose buvo sumūryti skliautai. Pasak architektės Virginijos Bakšienės, eksponuojamose mūro ir tapybos atodangose atsispindi visa sienų tapybos evoliucija – nuo gotikos iki klasicizmo.
Atidengta sienų tapyba turėjo įtakos antrojo aukšto planinei struktūrai – eksponuojamų plotų stengtasi neužstatyti baldais, išlaikyti saugų atstumą, kad tapybos fragmentai nenukentėtų. Buvo svarstyta galimybė juos uždengti stiklu.
Simboliai ir mįslės
Kiekvienas ant sienos nutapytas elementas yra reikšminga visumos dalis ir atspindi įvairius to meto stilistinius laikotarpius. Sunku suprasti, ką norėjo pasakyti klasicizmo epochos dailininkas, pavaizdavęs vyrą, ant rankų nešantį moterį. V. Railos nuomone, siužetas panašus į Prozerpinos pagrobimą, tik ką galėtų reikšti pagrobėjui dailininko nutapyti sparnai?
Kitame Hozijaus namo kambaryje, priklausiusiam privačiam butui, dar labiau simboliais persmelkta 2006 m. atrasta vėlyvojo renesanso – manierizmo – laikų sienų tapyba. Piešinio spalvos atitinka XVI a. antroje pusėje Hozijui suteikto herbo koloritą. Mėlynieji turtą simbolizuojantys herbe išdėstyti safyrai puošia ir ant sienos vaizduojamas vazas.
Anot dailėtyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės, trijose sienose išlikęs piešinys kūrė iliuziją, kad kambarys išmuštas prabangiu raudonos spalvos audiniu. Dėl patamsintų kontūrų vazos atrodo iškilios. Iš jų stiebiasi žydintis augalas – galbūt simbolinis pasaulio medis. Augalinėse, per visas sienas vingiuojančiose girliandose vaizduojami prisirpę vaisiai. Greičiausiai – granatai, simbolizuojantys vaisingumą, o Biblijoje – Visatos vienybę. Dešinioji buto siena dekoruota grotesku – antikinės kilmės motyvu. Iš girliandose pražydusių žiedų išauga žmogiškos figūros: kairėje pusėje vaizduojama moteris, dešinėje – vyras.
Virš durų, kartušo formos rėme išliko peizažas, kuriame vaizduojama pilis. Tai Lietuvoje kol kas ankstyviausias iš žinomų tokio tipo peizažų. Pilis galėtų būti užuomina į savininko užimamą padėtį visuomenėje.
Įtaka architektūros sprendimams
Nustatyta, kad tapybinis dekoras puošė restorano antrojo aukšto sienas visu jų perimetru. Ypač XV a. tapyba – unikalus ir vienintelis toks pavyzdys Vilniuje. Todėl, eksponuojant atrastąją tapybą, perplanuoti ir suskaidyti dekoruotas patalpas – labai atsakinga užduotis.
V. Bakšienė pasakojo, kaip panaši atrastojo dekoro eksponavimo problema buvo išspręsta kitame objekte Vilniuje, Jogailos ir A. Smetonos gatvių kampe, projektuojant administracines banko patalpas. Patalpų sienas puošė lipdiniai su polichromuotais frizais, o lubų centrus žymėjo gipsinės rozetės. Pagal funkcinę paskirtį erdvės buvo perplanuotos į mažesnes, įrengiant stiklines, lubų nesiekiančias pertvaras, kad nebūtų pažeistas dekoro vientisumas.
Privataus buto Hozijaus name frizą uždengia skliautai. Tai liudija, kad dekoruojant patalpą, lubos buvo dengtos medinių sijų perdanga, o skliautai įrengti vėliau – baroko laikotarpiu. Senamiesčio pastatuose atliekant polichromijos ir architektūrinius tyrimus, galima nustatyti planinę bei tūrinę patalpų struktūros raidą.
Senoji sienų tapyba turi didžiulę išliekamąją vertę. Eksponuojama polichromija gali didžiuotis ne tik visuomeninių patalpų savininkai ir lankytojai, bet ir privačių butų savininkai. Šis iš amžių glūdumos prikeltas sakralus paveldas turi būti atsakingai saugomas, ginamas įstatymų, tyrinėjamas menotyros specialistų ir išsaugomas ateities kartoms.