Sunkiųjų metalų poveikio gėlavandenėms žuvims eksperimentiniai tyrimai

Sunkiaisiais metalais ( SM) priimta vadinti tokius elementus, kurių 1 cm3 sveria daugiau kaip 5 g. Biologinėje klasifikacijoje teisingiau vadinti sunkiaisiais metalais elementus, kurių atominis svoris didesnis negu 40 amt.m.vnt. Į šį sąrašą patenka daug elementų, kurie yra būtini gyviesiems organizmams – geležis, kobaltas, cinkas, varis, manganas, molibdenas ir kiti. Tačiau didelės jų koncentracijos yra kenksmingos gyviesiems organizmams. Gamtoje sunkiųjų metalų priskaičiuojama iki 38, bet ne visi yra priskiriami toksiškiems [Mažvila, 2001].

Sunkieji metalai yra skirstomi į pirmos ir antros svarbos eilės metalus. I-os svarbos eilės: gyvsidabris, švinas, kadmis. II-os svarbos eilės: cinkas, selenas, chromas, arsenas, varis, nikelis ir kt. Be aplinkos taršos sunkieji metalai pasižymi ir genotoksiniu poveikiu – normalaus DNR funkcionavimo ar metabozmo trikdymu, dėl ko formuojasi genetiniai pakitimai – mutacijos.

Pagal pavojingumą gyvam organizmui sunkieji metalai yra išsidėstę taip: Hg, As, Cu, Cd, Zn, Cr, Mn, Fe, Ti, Pb, o kancerogeninis bei mutageninis jų poveikis priklauso nuo koncentracijos ir gali pasireikšti ne iš karto, bet po tam tikro laiko.

Vieni iš pavojingiausių ekosistemose yra daugiau ar mažiau patvarūs, sunkiai pašalinami iš aplinkos cheminiai genotoksinai. Nepaisant to, kad šios medžiagos aplinkoje yra veikiamos įvairių biotinių ir abiotinių veiksnių jos ilgą laiką išlieka patvariomis, plačiai pasklinda, neigiamai veikdamos žmogaus ir gyvūnų sveikatą ir sukeldamos nepageidaujamus ekologinius efektus gamtinėje aplinkoje [Trumpas..., 1997].

Lietuvoje sunkiųjų metalų leidžiami lygiai, iki 2002 m. buvo reglamentuojami dar 1989m. nustatytomis normomis. Deja, šios normos buvo paruoštos sugriežtinant buvusias senąsias SSRS normas. Šiuos normos nebuvo pagrįstos nei ilgalaikiais medicininiais tyrimais, nei atitinkamais ekonominiais pagrindimais. Nuo 2002m. įsigaliojo nauja higienos norma HN 54: 2001. Ši higienos norma reglamentuoja, sunkiųjų metalų DLK (mg/kg) žuvų, gyvenančių Lietuvos vandenyse, raumenų mėsoje ir jos produktuose. Taršos norma 54 : 2001. Ji nustato didžiausią leidžiamą sunkiųjų metalų taršos lygį (LTL), tai yra tokį sunkiųjų metalų lygį, kuris, veikdamas trumpą arba ilgą laiką, negali sukelti ligų arba sveikatos sutrikimų.

Nustatyta, kad sunkiesiems metalams kaupiantis žuvyse sutrinka atskiros jų organizmo sistemos, pakinta imuninės reakcijos, kraujo rodiklių, charakteristikos, išsenka organizmo adaptacinės galimybės [2nd Baltic, 2000].

Dauguma teršalų žuvims turi mutageninį poveikį, sukeliantį chromosomų struktūros pakitimus, chromosomų mozaikiškumą bei genomines mutacijas lytinėse ląstelėse. Cu sankaupos kepenyse dažnai sukelia hepacitų citoplazmos vakuolizaciją ir labai sumažina baltymų kiekį jose [Lietuvos..., 2001].

Darbo tikslas – nustatyti sunkiųjų metalų kaupimosi ypatybes kuojų ir ešerių audiniuose.

 

yra Kita
Sunkiųjų metalų migracijos rūšys dirvožemyje ir geležies poveikis jai