Šviesa – vienas pagrindinių žmogaus egzistavimą palaikančių veiksnių. Nuo seniausių laikų šviesa garbinta kaip šventa, dėl savo nematerialumo ir neapčiuopiamumo laikyta dieviškumo, sielos, netgi paties gyvenimo simboliu. Šviesa taip pat yra elementas, suteikiantis regimą pavidalą bet kokiai materijai, savotiškai teikiantis jai gyvenimą, tad nenuostabu, jog atsižvelgiant į gebėjimus įsileisti ir valdyti šviesą pastatuose, galima išskirti atskiras architektūros epochas ir stilius. Europoje, atsižvelgiant į technines stiklo bei dirbtines šviesos, taip pat į konstrukcines galimybes sienose atverti nišas šviesai – langus, galima atsekti gyvenimo komforto, jo sampratos bei atskirų interjero detalių reikšmės kitimą.
Sakrali šviesa
Natūralios šviesos kilmė viduramžių mąstytojams asocijavosi su nežemiškumu, šviesa interpretuota kaip dieviškoji substancija, Kūrėjo valia, spinduliuojanti žmonėms. Šviesa buvo siejama su pačiu kūrimu, neretai „kūryba“ ir „iliuminacija“ galėjo reikšti tą patį − kiekvienas materialusis daiktas ir jo egzistencija buvo galimi tik apšviesti dieviškosios šviesos. Kiekvienas materialus dalykas kartu atsiskleisdavo ir kaip nematerialus, dieviškosios šviesos ženklas. Šviesa buvo traktuojama tarsi gyvybės ir egzistencijos teikėja visam žemiškajam pasauliui, buvo savotiškas Dievo Kūrėjo ir žmonių tarpininkas. Kartu bet koks žibėjimas, spindėjimas simbolizavo ne ką kitą, o vieną didžiausių vertybių – dieviškąją šviesą, tokios daikto ypatybės buvo laikomos vienais pagrindinių grožio kriterijų.
Pastatų konstrukcijoms ėmus naudoti smailiąją arką, iki tol buvusios gana tamsios romaninių sakraliųjų pastatų vidaus erdvės, gotikinėse katedrose įgavo visiškai naują charakterį. Viduramžiais bažnyčios pastatas traktuotas kaip vientisas kūnas, kurio kiekviena dalis turi atlikti tam tikrą paskirtį ir kartu turi simbolinę prasmę. Didžiuliai gotikinių katedrų langai, įstiklinti žėrinčiais įvairiaspalviais vitražais, vaizduojančiais tam tikrus religinius siužetus, kūrė ne tik paslaptingą, pakylėtą, visiškai atitraukiančią nuo realybės vidaus atmosferą, bet kartu simbolizavo ir šventųjų raštų teikiamą užtvarą nuo išorinių negerovių, praleidžiančią į vidų dieviškąją, sielą nuskaidrinančią ir apvalančią šviesą. Šviesos ypatybė pereiti kiaurai stiklą buvo traktuojama kaip jos dieviškumo, sakralumo įrodymas, o gotikinių vitražų kuriami mistiški interjero šviesokaitos efektai tapo neatsiejama religinės patirties dalimi. šviesa yra neatsiejama ir krikščioniškosios religinės architektūros dalis.
Viduramžių katedrų architektai vitražais kūrė paslaptingą, vientisą, mirguliuojančią bažnyčios interjero atmosferą, o barokinių bažnyčių kūrėjai interjeruose projektavo ištisą šviesos ir tamsos efektų spektaklį, nuolat besikeičiantį pagal paros laiką. Renesansui atgaivinus apvaliąją arką bei romėniškosios architektūros elementus, atsirado galimybė kurti naujos vidaus erdvių struktūros pastatus, naudoti ne tik smailiosios arkos, bet ir kvadratinius ar apvaliosios arkos formos langus. Sakraliojoje architektūroje imta ypač dažnai naudoti kupolus, per kurių viršuje paliktus vadinamuosius žibintus patekusi dienos šviesa tolygiai ir kartu ypač efektingai apšviesdavo centrinę bažnyčios dalį.
Baroko architektai gali būti vadinami šviesos teatro kūrėjais –tolygiai kintanti dienos šviesa, srūvanti per kupolo viršų bei langus, nuolat vis naujai apšviesdama skulptūrinius interjero elementus barokinėse erdvėse kūrė dinamikos, vitališkumo, dieviškosios energijos, dvasios karščio, ekstazės įspūdį. Šviesos ir tamsos efektais bažnyčios vidaus erdvėje buvo kuriamas savotiškas pasakojimas, maldininko žvilgsnis fokusuojamas į labiausiai apšviestus, svarbiausius semantinius ženklus, paprastai esančius bažnyčios centre po kupolu, bei tolygiai nukreipiamas į mažiau svarbius elementus pastato šonuose. Viduramžiais ypač vertintos ir labai gražiomis laikytos medžiagų ypatybės blizgėti ir žėrėti maksimaliai išplėtotos barokinėje architektūroje. Čia aukso ir sidabro blizgesys, dėl gilių ir stambių gausaus dekoro reljefų, tapo ypač aktyvus, kontrastuojantis, dinamiškas, netgi pulsuojantis elementas. Tad barokinės bažnyčios interjeras, pasitelkus šviesos efektus, kitaip nei viduramžiais, įėjusįjį maldininką tarsi įtraukia į vitališką, emocionalų, dramatišką, žaižaruojantį ir kartu nuolat kintantį Dievo garbinimo spektaklį.
Savo pirmtakų eksploatuotą sakralinės architektūros kūrimo šviesa strategiją, nors ir visiškai naujai, naudoja ir modernieji architektai. Vienas iš moderniosios architektūros pirmųjų kūrėjų ir ideologų Le Corbusier šviesą traktavo kaip vieną iš žmogui reikalingos higieniškos aplinkos elementų. Sukūręs nors ir nevisai pasiteisinusią maksimalaus šviesos srauto patekimo į pastato vidų teoriją, jis, kaip ir senieji architektai, nagrinėjo ir šviesos pastato vidaus erdvei teikiamų metafizinių elementų reikšmę. 1950–1954 m. suprojektuotoje žymiojoje „Notre Dame du Haut“ koplyčioje Ronchampe, Prancūzijoje, per nedideles atsitiktines ertmes sienose primenančius langus srūvanti šviesa sukuria moderniai traktuotos viduramžiškos mistikos atmosferą. Šviesa, kaip esminis sakralios erdvės formavimo veiksnys, atsiskleidžia Tadao Ando 1989 m. suprojektuotoje nedidelėje krikščionių bažnytėlėje Osakoje, pavadintoje „Šviesos bažnyčios“ vardu. Čia natūrali šviesa, sklindanti per didžiules kryžiaus formos ertmes už bažnyčios altorinės dalies, paprastai ir aiškiai teigia šviesos sakralumą, įstabiai primena jos dar viduramžiais suvoktą dieviškąją prigimtį.
Prabangusis stiklas
Žmogaus egzistencija nuo seniausių laikų susieta su šviesa, todėl neveltui vienu pagrindinių poreikių būste tampa natūralios šviesos „išnaudojimas“ bei dirbtinio apšvietimo sukūrimas, leidžiantis žmogui ilgiau aktyviai veikti. Šaltesnio klimato Europos kraštuose, šviesą į pastatą įleidžiant per atvertas angas sienose, buvo būtina jas apsaugoti nuo agresyvių aplinkos veiksnių, tad langų dydis neretai priklausė ne tik nuo konstrukcinių statybos galimybių, bet ir nuo stiklo technologijų. Viduramžiais stiklas buvo brangi medžiaga, todėl daugiausia naudotas sakralinėje architektūroje arba mažais kiekis turtingiausio gyventojų sluoksnio būstuose. Mažėjant gynybinių būsto funkcijų poreikiui, renesanso epochoje ėmus naudoti patogesnes langų konstrukcijas ir išaugus turtingųjų poreikiui gyventi šviesioje aplinkoje bei demonstruoti ir savo finansinę padėtį, stikliniai langai po truputį ima tapti neatsiejama gyvenamosios aplinkos dalimi.
Stiklo technologijos tobulėjo, jis tolygiai pigo ir tapo vis labiau prieinamas, taigi didžiuliai langai, atveriantys aplinkos vaizdus, tapo barokinio dvaro ženklu. XVII a. Prancūzijoje kilo ir išplito po Europą nauja mada – karališkųjų Versalio rūmų pavyzdžiu architektai dvaruose ėmė naudoti ypatingai daug veidrodžių. Veidrodžiais ne tik optiškai išplečiama patalpos erdvė, bet kartu maksimaliai padidinamas šviesos sklidimas patalpoje. Kartu veidrodžiai atitinka ir baroko epochai būdingą visa apimantį teatrališkumo pomėgį – tai regima, bet iš tikrųjų neegzistuojanti erdvė, tiksliai atkartojanti realų, patalpoje vykstantį gyvenimą, ar už langų besidriekiantį peizažą, kurianti pompastišką, egzaltuotą atmosferą. Pagaliau, kai stiklo gamybos ir pritaikymo architektūroje technologijos ištobulėjo, o kaip medžiaga jis tapo pigus ir lengvai prieinamas, galima stebėti vis augančius stiklinės architektūros mastus.
XIX a. architektūroje ėmus dažnai naudoti plieno ir betono konstrukcijas, atsirado galimybė kurti permatomus pastatus. Tų laikų naujovės – oranžerijos, pasažai, didžiulės stiklo stotys ar kiti įspūdingų matmenų statiniai, kuriuose buvo naudojami to meto suvokimu didžiuliai (apie 1 x 1,3 m) stiklo lakštai. Vienu žymiausių tokio tipo statinių yra laikomi sero Josepho Paxtono 1850 m. vos per 10 dienų suprojektuoti „Krištolo rūmai“ – didžiulis stiklinis pastatas Londone, skirtas pademonstruoti kolonijinės Didžiosios Britanijos galybę. Jį statant buvo panaudota daugiau nei 300 tūkst. stiklo lakštų, po kurių konstrukcija įkurdintą „Didžiąją parodą“ aplankė apie 6 200 000 lankytojų. Stiklo ypatybėmis ir galimybėmis architektūroje ypač žavėjosi ir architektai utopistai, o moderniuose būstuose gan dideli stiklo langai, praleidžiantys reikiamą kiekį saulės šviesos, XX a. ilgainiui tapo įprastu reiškiniu.
Šilta žvakių šviesa
Bene ištisą tūkstantmetį Europoje, norint pratęsti žmogaus aktyvumo laiką, dirbtiniam patalpų apšvietimui buvo naudojamos žvakės bei aliejinės lempos. Šiaurės Europoje žvakėms gaminti naudotas vaškas, taukai arba paprasčiausiai gyvuliniuose taukuose išmirkyta medžiaga. Pietų Europoje, kur gana gausu alyvuogių aliejaus, dar nuo Antikos laikų pasišviesti naudotos aliejinės lempos. Tiek pastarosios, tiek ir žvakės ar jų atmainos galėjo būti įvairiausių formų bei paskirčių. Tokie šviesos taškai patalpoje galėjo būti nuolatiniai arba nešiojami. Ir aliejinių lempų, ir žvakių laikiklių buvo sukurta įvairiausių formų – nuo paprasčiausių, tiesioginę funkciją atliekančių, iki sudėtingų sietynų, teikiančių ne tik šviesos srautą, bet tampančių ir neatsiejama interjero dalimi, sukurtų kaip erdvinės, vyraujantį stilių atitinkančios skulptūros.
Esminiai ir iki šiol naudojami dirbtinio apšvietimo patalpoje principai buvo sukurti pirmiausia projektuojant žvakių arba aliejinių lempų skleidžiamą šviesą aplinkoje. Šviesos šaltiniai gali būti pastatomi ant plokščių paviršių, kabinami prie sienų bei tvirtinami prie lubų. Manoma, jog tradicija būstuose naudoti apšvietimą iš viršaus atėjo iš bažnytinės tradicijos, kur toks apšvietimo būdas buvo ypač išplėtotas. Žvakių laikikliams gaminti naudotas žalvaris ir kiti metalai taip pat neretai derinti su puošnumo teikiančiu drožinėtu medžiu. Manoma, kad net iki XVIII a. dirbtinis būsto apšvietimas buvo gana brangus malonumas, todėl gausybės žvakių sietynų nušviesta pokylių salė ar gausiai žvakidėmis apstatytas vakarienės stalas rodė ne tik šeimininko norą sukurti reikiamą aplinkos apšvietimą, bet kartu simbolizavo turtą ir galią. Viena žvakės ar aliejinės lempos liepsnelė sukuria labai menką šviesos šaltinį, tad net ir daugybės žvakių nutvieksta patalpa vis dėlto nebuvo užlieta aktyvios šviesos, bet išlikdavo mirguliuojanti, šilta atmosfera.
Šviestuvų išradimas
XVIII a. pabaiga žymi naują dirbtinio apšvietimo erą. 1784 m. spirito distiliavimu užsiimantis šveicaras Ami Argandas patentavo . Jo sugalvota speciali aliejinės lempos konstrukcija leido išgauti 10–12 taukinių žvakių šviesai prilygstantį šviesos intensyvumą bei gerokai didesnį jos ryškumą. Tokio tipo šviestuvai žaibiškai išpopuliarėjo, tačiau visiškai nenurungė žvakių šviesos. Žvakės dar gana ilgai karaliavo miegamuosiuose, valgomuosiuose, taip pat dailininkų studijose, arba apšvietimas buvo kombinuotas. Matyt, taip nutiko todėl, kad dar nebuvo susiformavusios tokių šviestuvų naudojimo tradicijos. Argando šviestuvai aktyviau naudoti kaip kabantys sietynai didelėse salėse ar pramoninėse patalpose, o sukurtas ant stalo pastatomas šviestuvas, skirtas skaitymui, vadinamasis studento šviestuvas, išliko populiarus net iki I-ojo pasaulinio karo. XIX a. pabaigoje pakilus aliejaus, naudojamo šviestuvuose, kainai, buvo sukurta naujų alternatyvų. Tai 1847 m. išrasta rafinuoto parafino alyva (arbažibalas), vėliau Argando šviestuvai pritaikyti rapsų, mineralinei ar kitokių rūšių alyvai.
Žvakių ir aliejinių lempų apšvietimą norėta pakeisti ir XVIII a., kai bandyta naudoti dujas. XIX a. tokiu būdu buvo apšviesta keletas fabrikų, namų fasadų ir bažnyčių interjerų. Tuo metu dujos buvo ypač pigi medžiaga, o šis apšvietimo būdas aktyviai propaguotas populiarioje spaudoje, tačiau jis netapo populiarus viduriniosios bei aukštesniosios klasės namų interjeruose. Buvo nerimaujama dėl nemalonaus dujų skleidžiamo kvapo, jų galimo žalingo poveikio interjero dekorui. Tačiau vėliau, šviestuvams ėmus naudoti acetileno dujas, dujinio apšvietimo pranašumai, palyginti su Argando šviestuvais, lėmė jų populiarumą viešosiose erdvėse – bene iki XX a. pradžios tai buvo alternatyva elektriniam apšvietimui.
Dirbtinio apšvietimo era
XIX a. pabaigoje ėmus eksperimentuoti su elektros išlydžiu kaip apšvietimo galimybe, gan greitai išradus elektros lemputę, tokiu patalpų apšvietimu susidomėjo pasiturintys aukštesniųjų klasių atstovai, kurie galėjo sau leisti įsirengti brangią elektros instaliaciją. Elektros lemputės skleidžiama šviesa, kitaip nei dujinės šviesos šaltiniai, neskleidė nei blogo kvapo, nei dūmų, o jos eksploatacija buvo ypač pigi. Tad praėjus vos keliems dešimtmečiams ir sukūrus patrauklią šviestuvų su elektros lempute išvaizdą, šis apšvietimo būdas bene iki I-ojo pasaulinio karo tapo toks pat populiarus kaip ir visų rūšių aliejiniai ar dujiniai šviestuvai.
XX a. galima vadinti ir dirbtinio apšvietimo amžiumi. Ilgainiui plėtojant elektrinio apšvietimo galimybes, šis būdas tapo vienu prieinamiausių ir patraukliausių apšviečiant įvairius pastatus, leidęs ne tik maksimaliai padidinti galimybes individui aktyviai veikti, bet ir atvėręs visiškai naują tiek aplinkos, tiek pastatų suvokimo etapą. Niekada nemiegantis ir net naktį šviečiantis miestas tapo civilizacijos simboliu, o naktį iš vidaus švytintis arba apšviestas pastatas atvėrė naujas galimybes bei sukūrė naujus uždavinius projektuotojams. Dirbtinis apšvietimas taip paplito, kad imta kalbėti ir apie žmogaus asmenybės pasikeitimą. Nuolat veikiamas dirbtinės šviesos individas ilgainiui praranda ryšį su natūraliu gamtos ritmu, valdomu saulės. Dirbtinė šviesa, nepaisant gausiai išplėtotų jos galimybių, iš esmės yra statiška ir nekintanti, tad sukelia neįvairių emocijų bei potyrių. O natūrali saulės šviesa, ilgainiui imta vertinti kaip kūrybinės suvokimo įvairovės, ypač architektūros kūriniams, teikėja. Vis dėlto šiandienis pasaulis, nuolat skendintis šviesoje, architektams teikia neišsemiamas galimybes interjeruose atskleisti ne tik metafizinę, sakraliają saulės šviesos dimensiją, bet kartu vis iš naujo atrasti ir dirbtinės šviesos skleidžiamą charakterį bei jo formuojamas vidaus erdvės sampratas.