Šviesa kuriant patalpos interjerą neabejotinai turi svarbų, o kartais ir lemiamą vaidmenį. Šviesa ir tamsa, apšviečiant ir pritemdant pasiekiamas efektas gali ne tik neatpažįstamai pakeisti erdvę, bet ir veikti žmogaus emocijas, nulemti būsenas ir savijautą. Pabandėme atidžiau pažvelgti į ryškų, bet ne visada iki galo suprastą šviesos pasaulį, pamąstyti apie šviesos funkcijas interjere, tinkamai ir netinkamai pasirinktus apšvietimo sprendimus, pokalbiui apie įvairias apšvietimo įrengimo, šviestuvų pritaikymo individualiuose namuose ir viešose erdvėse galimybes, įdomesnes šviestuvų pasaulio tendencijas pakvietėme šios srities specialistę, Vilniuje įsikūrusio interjero sprendimų salono „Simetria“ direktorę Etmę Kuliešiūtę – kad nušvistų tai, kas turi švytėti, kad aiškiai matytųsi tai, kas turi matytis, ir kad išmoktume šešėliais nuslopinti tai, ką vertėtų nuslopinti, kad dirbti sektųsi sparčiau, o ilsėtis būtų ramiau.
Sėkmė prasideda nuo idėjos
Darbas su šviesa prasideda nuo idėjos. Ir ją formuluodamas, ir plėtodamas, ir įgyvendindamas interjero dizaineris turi tiksliai žinoti, kokią erdvę reikia sukurti, kokias funkcijas jose atliks šviesa, kokia bus apšvietimo paskirtis. Juk nuo to, ką norima sukurti: jaukia aura dvelkiantį miegamąjį, nematomą, bet juntamą ramybę spinduliuojantį valgomąjį, darbui nuteikiančią, energijos įkvepiančią, ekspresyviomis formomis jutimus veikiančią aplinką, priklauso, kaip rasti architektūrinį ir dizaino sprendimą. Be to, svarbu ne tik tinkamai įvertinti šviesos poreikį, bet ir apgalvotai parinkti patalpų apdailai naudojamas medžiagas, apsvarstyti, kokias faktūras išgauti, kokias spalvas imti, kad pasiektas rezultatas ir atrodytų, ir nuteiktų harmoningai.
Medžiaga ir apšvietimas neatskiriami, jei norima sukurti vientisą pastato ar patalpos koncepciją, jie gali lemti pastato interjero ir eksterjero suvokimą, gali išryškinti, pabrėžti idėjas, atskleisti jų originalumą, skoningumą. Ir priešingai – kad ir kaip puikiai būtų išplėtota idėja ar parengtas projektas, jei juos įgyvendinant bus netinkamai, neprofesionaliai pasirinktos medžiagos arba įrengta apšvietimo sistema, rezultatas gali nuvilti.
Renkant apšvietimą, būtina galvoti apie interjere naudojamas spalvas
Šviesa gali išryškinti kontrastą tarp skirtingų medžiagų, paviršių, o šie savo ruožtu savitai gali išskaidyti, atspindėti ar sugerti šviesą. Dvi medžiagų ypatybės – spalva ir faktūra – ypač svarbios projektuojant apšvietimą, todėl pirmiausia į jas reikėtų ir atsižvelgti. Pavyzdžiui, veidrodiniai paviršiai, kaip ir veidrodis, reflektuojapatį šviesos šaltinį – ši jų ypatybė gali būti ir naudinga, ir žalinga. Užtenka prisiminti vaikų mėgstamus „saulės zuikučius“ – gražu stebėti, kaip jie žaidžia spalvingomis sienomis, tačiau visiškai nemalonu, kai toks „zuikutis“ nukreipiamas tiesiai į akis. O štai matiniai paviršiai, tokie kaip natūralus akmuo, medis, šviesą atspindi kitaip: šviesa išsklaidoma, t. y. reflektuojama lygiai visomis kryptimis.
Galvojant apie apšvietimą, turi būti įvertinamos ir spalvos, kurios skiriamos pagal kelis aspektus: pati spalva ir jos pustoniai, tonų santykis ir intensyvumas, sodrumas. Nuo šių ypatybių priklauso, kiek ir kaip bus reflektuojamašviesa. Pavyzdžiui, balta siena atspindi apie 80 proc. šviesos, švelniai gelsva – šiek tiek mažiau nei 80 proc., o tamsiai mėlyna ar žalia – tik apie 7 proc. visos ant jos krintančios šviesos. Žinant, kiek šviesos atspindi kuri spalva ir kokio apšvietimo tikimasi, ir interjero dizaino, ir apšvietimo projektavimo sprendimus priimti paprasčiau.
Šviesos ir spalvos galia keisti erdves
Išnaudojant minėtą šviesos ir spalvos sąsają, prireikus galima beveik neatpažįstamai pakeisti patalpas. Štai kad ir tamsus, niūrus, nejaukus kambarys su vieninteliu langu į šiaurę.
Perdažytas balta ar kokia nors kita šviesia spalva, tinkamai apšviestas, jis taps mielas ir jaukus. Na, o jei šviesiai dekoruotame kambaryje norisi daugiau paslaptingumo, prieblandą galima sukurti prislopinant šviesos šaltinius arba naudojant daugiau tamsių paviršių. Beje, kambarys tamsiomis sienomis tamsus atrodys visą parą, o šviesiomis – priklausomai nuo šviesos šaltinio; jei bus mažai šviesos, baltas kambarys atrodys pilkas, jei daug – vaiskiai baltas, o jei bus įrengtas spalvotas apšvietimas –baltos sienos taip pat taps spalvotos.
Taigi šie iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai – šviesa, spalva, faktūra – iš tiesų yra daug svarbesni, nei galima pamanyti. Be to, kad taisyklingai ar netaisyklingai parinkti, gali išryškinti ar sužlugdyti pačią interjero idėją, jie dar ir veikia žmogaus emocijas, psichologinio komforto lygį, sukelia pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsenas, skatina darbingumą ar ramina. Natūrali saulės šviesa ir dirbtinis apšvietimas padeda aiškiau matyti aplinką, įžvelgti net smulkiausias jos detales, aktyvizuoja gyvybines galias. Tačiau labai ryški ir ypač sutelkta šviesa, kad ir kaip puikiai apšviestų aplinkinį pasaulį, vargina akis.
Tendencijos nekinta, bet yra nuolat atnaujinamos
Interjero sprendimų salono „Simetria“ direktorė E. Kuliešiūtė, paklausta apie apšvietimo tendencijas, sakė, kad šios srities standartai nesikeičia jau daugelį metų, tiesiog tam tikrais laikotarpiais išryškėja vienos srovės ir kryptys, kitais – kitos, bet bendrosios nuostatos ir taisyklės lieka galioti panašios, ir jos yra gana griežtos. Pasak apšvietimo specialistės, kokių nors radikalių naujovių, kategoriško sprendimų atmetimo čia neregima jau daug metų, nors labai įdomu stebėti, kaip kinta, tarsi iš vartojimo pasaulio pranyksta ir vėl sugrįžta tam tikros detalės, stilistika, kaip imamos naudoti naujos ar – netikėtai – kiek kitaip seniai žinomos medžiagos, jos naujai derinamos, pristatomos, permodeliuojamos. Daugiausia pakitimų susiję ne su šviestuvų dizaino pokyčiais, o su pačių šviesos šaltinių modernizacija, nors ne profesionalo akiai labiausiai pastebimas kaip tik šviestuvų dizainas – juk visada akį pirmiausia patraukia forma, o paskui jau įdėmiau pažvelgiama, koks turinys joje glūdi. „Vis dėlto, – pabrėžia Etmė, – įmantraus, neįprasto dizaino šviestuvai ne visada bus geresni už paprastai atrodančius, bet galbūt labai funkcionalius modelius; jų vertė priklauso nuo to, kur, kaip ir kam planuojama naudoti šviestuvą.“
Apskritai, anot pašnekovės, bendriausia tendencija tokia: galima rinktis ir įsigyti viską. „Minimalizmas ar ypatingas dekoratyvumas, šalta metalo ar ryški raudona spalva, stiklas, audinys arba plastikas, kaitrinė lemputė ar šviesos diodai – siūloma begalė pasiūlymų, jų esti kiekvienam skoniui, kiekvienam interjerui, tik svarbu įvertinti savo poreikius, galimybes, erdvės ypatumus ir tik tai padarius rinktis“, – primena salono „Simetria“ vadovė.
Svarbiausia – paisyti visų reikalavimų ir tartis su profesionalais
E. Kuliešiūtės ir kitų specialistų nuomone, norint tinkamai įrengti apšvietimą, išdėstyti šviestuvus, pirmiausia reikia paisyti visų keliamų taisyklių, kad nebūtų padaryta klaidų, kurios vėliau ne tik kainuos papildomų laiko ar lėšų, bet ir gali paveikti žmogaus nuotaiką, sujaukti lauktąjį interjero dizaino įspūdį. „Įsigyti brangų ir įspūdingai salone ar kataloge atrodantį šviestuvą – tai dar nereiškia sukurti tinkamą apšvietimą“, – teigia pašnekovė. Ir pateikia pavyzdį: rengiamas apšvietimas laiptinėje. Klientas, neišanalizavęs savo poreikių ir nesigilindamas į technines šviestuvų ypatybes, išsirenka iš pirmo žvilgsnio jam labiausiai patikusius modelius. O tie modeliai, lyg tyčia, pasitaiko su labai galingais šviesos šaltiniais, pavyzdžiui, su 300 W halogeninėmis lempomis, kurie palikti atviri, nepridengti gaubtu, ir skleidžia šviesą iš viršaus į apačią, apšviesdami apie 16 m² pločio sienos dalį. Tokie šviestuvai, pasak Etmės, puikiai tiktų koridoriuje, bet laiptinėje jie visiškai nenaudingi ir net žalingi, nes atvirų šaltinių šviesa akina laiptine iš viršaus į apačią besileidžiantį žmogų. Jei šviesa bus staiga uždegama, apakintas žmogus gali pargriūti ar net susižeisti. Taigi, nors vizualiai tokio modelio šviestuvai puikiai dera laiptinėje, techniniu požiūriu jų tiesiog nepatartina čia įrengti. „Renkantis šviestuvą neužtenka lengvabūdiško susižavėjimo – reikia ir skonio, ir dar labiau – išmanymo, žinių“, – reziumuoja specialistė.
Tartis su profesionalais reikėtų ir dėl ekonomijos: „Užsienyje jau senokai beveik nebetaikoma praktika kas pusę metro lubose įtaisyti nedideles halogenines lemputes Lietuvoje dar gana populiari. Šio tipo lempos skirtos taškiniam apšvietimui sukurti, jos skleidžia nukreipiamąjį spindulį, todėl, norint sukurti bendrą apšvietimą, tokių lempučių reikia įtaisyti labai daug, o jos, žinoma, ir kainuoja nemažai. Arba halogeninės lemputės, įtaisytos darbo kambaryje erdvei zonuoti, atrodo lyg ir tinkamos, tačiau daugybę mažų „taškelių“ čia kuo puikiausiai galėtų pakeisti vienas šviestuvas, skaidantis erdvę į tamsesnę – poilsio –ir šviesesnę – aktyvaus darbo – zonas. Profesionalai šiais atvejais apskaičiuotų, kas labiau apsimoka: rinktis kelis didesnius šviestuvus ar daug smulkių ir paskui dar gaišti laiką nukreipinėjant jų „spindulius“.
Deja, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje žmonės šviestuvų neretai ieško jau įsirengę elektros instaliaciją, turėdami savo viziją, suplanavę erdves. Puiku, jei tai padaryta tinkamai, tačiau be profesionalų pagalbos to tikėtis labai sunku. Apšvietimą reikia projektuoti iš anksto, reikia apskaičiuoti, kokių ir kur šviestuvų reikės, koks turėtų būti jų galingumas, kas kiek metrų įrengti, koks dizainas kokiai erdvei labiau tiks“, – visus aspektus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti galvojant apie apšvietimą, vardija E. Kuliešiūtė.
Patalpų skirstymas zonomis, pasitelkiant šviesą
„Jau seniai dizainerių mėgstamas patalpų skirstymas zonomis, pasitelkiant šviesą, kuris, kaip buvo galima suprasti, paprastai taikomas kuriant šiuolaikinį interjerą, išlieka labai svarbus – akivaizdu, kad vienokia šviesa reikalinga darbo kambaryje, kitokia svetainėje ar miegamajame, vienur reikia bendro apšvietimo, kitur – fiksuotosarnukreipiančiosios šviesos, – tęsia mintį interjero sprendimų salono „Simetria“ direktorė. – Be to, ir toje pačioje patalpoje gali ir, atsižvelgiant į poreikius, turi būti skiriamos kelios zonos: pavyzdžiui, ryškesnės šviesos reikės skaitymo zonoje, blausesnės – ten, kur, kad ir minutėlei, prigulama pailsėti po įtemptos dienos, zonavimas itin praverčia darbo kambaryje.“
E. Kuliešiūtė pabrėžė, kad reikėtų atsisakyti klaidingos nuostatos, jog daug ir ryškios šviesos skleidžia tik dideli šviestuvai, o nedideli, kuklūs minimalistinio dizaino šviestuvai gali teikti tik blausoką švieselę. Kaip pavyzdį ji pateikė ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gana populiarų danų gamintojo „Light Years“ šviestuvo modelį „Mondrian“, kuris atrodo trapus ir beveik nepastebimas, tačiau jame įtaisytas 20 W halogenas šviečia gana tiksliai; tai koncentruota, bet ne tokia griežta kaip prožektorių šviesa, puikiai tinkanti knygai, rankdarbiui ar nedidelei darbo zonai apšviesti. Tokio tipo šviestuvų būna įvairių dydžių, statomų ant stalų, grindų ar tvirtinamų ant sienos (pastarieji neretai naudojami miegamajame kambaryje); jie nekris į akį, bet puikiai atliks savo funkcijas.
Apskritai patalpų zonų skirstymo ir derinimo problemą šiuo metu išspręsti itin paprasta naudojant kelioms funkcijoms pritaikytus mažesnius ir didesnius šviestuvus. Pašnekovė pateikia dar vieną pavyzdį: „Šveicarijoje įsikūrusi labai preciziška ir žinoma gamykla „Baltensweiler“ pristato rankų darbo šviestuvus, kurie, sakyčiau, yra labai specifiniai,tai– intelektuali šviesa, kuriama laikantis įmonės tradicijų, suformuotų dar pačioje veiklos pradžioje. Vienas šios įmonės šviestuvo modelis buvo pristatytas dar 1951 m. ir visiškai nepakeitus dizaino leidžiamas bei perkamas iki šiol. Tiek metų išlikti rinkoje pasiseka tik nedaugeliui. Šio modelio išskirtinumas – ypatingas funkcionalumas, daugybė padėčių, apšvietimo bei skirstymo zonomis galimybių, kartu išlaikant paprastą ir subtilią, bet kokiame interjere derančią formą.“
Kaip dar vieną tokio ypatingo funkcionalumo pavyzdžių ir šviestuvų pasaulio naujienų E. Kuliešiutė paminėjo Brazilijos gamintojo „Lumini“ šviestuvą „Luna“, 2006 m. gavusį visus garsiausius pasaulyje apdovanojimus už išskirtinį dizainą („Red Dot Design Award“, „IF Design Award“, „Design Plus Award“). Nors modelis atrodo labai paprastas, šis paprastumas slepia puikių techninių ypatybių ir nepaprastos kūrybinės idėjos derinį – jis sukurtas tarsi nusižiūrėjus į tikrąjį mėnulį. Šviesa čia zonuojama ir įprastai pasukant dalį šviestuvo, ir išnaudojant medžiagų, iš kurių jis pagamintas, ypatybes, spalvas, naujai įvertinant formų galimybes. Šiuo atveju šviesos šaltinis (nedideli halogeniniai šviestuvai) įtaisytas centrinę šviestuvo dalį gaubiančiame rėmelyje ir apšviečia „mėnulio“ diską iš apačios; taigi šviesos šaltinis nematomas tiesiogiai, todėl nedirgina akių. Diskas sukiojamas įvairiomis kryptimis, todėl šviesa gali būti nukreipiama kaip tik ten, kur tuo metu jos reikia. Be to, viena „mėnulio“ pusė yra šviesi, balta, kita tamsi, todėl galima pasirinkti norimą šviesos intensyvumo lygį – šaltinį nukreipus į šviesiąją pusę, šviesa bus reflektuojama ir jos galia sustiprės, tamsioji pusė priešingai – ją nuslopins, suteiks erdvei ramybės ir jaukumo. Taigi vienu šviestuvu galima reguliuoti ir šviesos intensyvumą, ir zonuoti, ir džiaugtis paprastu, bet dailiu dizainu. Tokių naujų įdomių sprendimų esama ir daugiau, ir, pasak E. Kuliešiūtės, svarbiausia tai, kad jie nauji ir netikėti būtent funkcionalumo, medžiagų, šviesos šaltinio ir subtilių dizaino idėjų požiūriu.
Įvairūs šviesos šaltiniai, jų pranašumai ir trūkumai
„O kuo skiriasi apšvietimas privačioje ir viešoje erdvėje?“ – pasiteiravome salono „Simetria“ vadovės. „Pirmiausia didžiulę įtaką daro darbo zonos plotas, kvadratūra. Standartiškai skaičiuojama, kad vienam kvadratiniam metrui apšviesti reikės nuo 10 iki 20 vatų šviesos. Nors, dabar daugiausia pageidaujama patalpas kuo labiau apšviesti ir palikti galimybę nereikalingą šviesą prislopinti, išjungti. Kitas dalykas, – dalijasi patirtimi E. Kuliešiūtė, – viešose erdvėse paprastai jau nebenaudojamos kaitrinės lemputės, nors namuose su klasikinio tipo šviestuvais jos puikiai tinka. Apskritai šviesos šaltinis labai lemia ir šviestuvo dizainą: vienaip atrodys gaubtas su mikroskopinio dydžio diodais, kitaip – su kaitrinėmis lemputėmis, kurių skersmuo nuo 2 iki 9,5 cm, kurios kaista ir gali būti naudojamos tik su karščiui atspariomis medžiagomis. Beje, niekada nesukite galingesnių lempučių, nei nurodoma šviestuvo naudojimo instrukcijoje“, – pataria E. Kuliešiutė. Pasak jos, ir halogeninės, ir liuminescencinės, ir kaitrinės lempos turi tik joms būdingų ypatybių, kurios išnaudojamos kuriant skirtingų dizainų bei paskirties šviestuvus, o sukūrus naujų šviesos šaltinių, atsirado ir daugiau galimybių „žaisti“ šviestuvų dizaineriams.
E. Kuliešiūtė pastebėjo, kad, nors šviestuvų modeliai pritaikyti naudoti ir su kaitrinėmis, ir su liuminescencinėmis, fluorescencinėmis lemputėmis, žmonės vis dėlto dažniau renkasi kaitrines, nors jos ir nėra tokios ekonomiškos. Priežastis paprasta – kaitrinės lemputės skleidžia šiltesnę šviesą. „Nors dabar siūloma labai įvairaus spektro fluorescencinių lempų, vis dėlto jų šviesa – net ir paties šilčiausio atspalvio – yra šaltesnė nei kaitrinių lempučių. Šis skirtumas ypač pastebimas vakare ir kai šviestuvai įrengti prie baltossienos; o namuose juk norima šiltesnės šviesos, sukuriančios ir jaukesnę, ramesnę, intymesnę aplinką. Kaitrinių lempučių šviesa bene labiausiai primena žvakių šviesą, todėl šviestuvuose, kurie kuriami išlaikant didelių praėjusių amžių sietynų stilistiką, naudojamos beveik vien kaitrinės lemputės; neretai joms suteikiama žvakių forma. Be to, man atrodo, kad prie kaitrinių lempučių žmonės prisirišę ir psichologiškai – vis dar manoma, kad jų lengviau nusipirkti, pasąmonė jas sieja su namais, atsiminimais.
Grįžtant prie praktinio požiūrio, dar reikia paminėti, kad kaitrinės lemputės gana greitai perdega, o ekonominės fluorescencinės lempos degimo laikas palyginti ilgas, taigi viešose erdvėse naudoti kaitrinių lempučių neapsimoka, nes jas ir prižiūrėti, ir eksploatuoti brangiau“. Salono „Simetria“ vadovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad pigesnės dienos šviesos lempos skleidžia savotišką mirgesį, kuris ramybės būsenoje gali erzinti žmogų, todėl namuose jos netgi nerekomenduotinos – ir apie tai daugelis neprofesionalų kažką yra girdėję; brangiau kainuojančios dienos šviesos lempos nebemirga, nes turi elektroninius droselius, ir puikiai tiktų namuose, tačiau to ne specialistai paprastai nežino ir, laikydamiesi klaidingos nuomonės, šio šviesos šaltinio atsisako. Tai dar vienas įrodymas, kad verta tartis su profesionalais – jie apie šiuos niuansus iš karto įspėtų.
Netikėtos medžiagos, formos ir idėjos
Paprašyta nors šiek tiek pakalbėti apie šviestuvų dizainą, apie tai, kokius šviestuvus paprastai renkasi lietuviai, ar jie labai konservatyvūs, ar jaučia išskirtiniau atrodančių šviestuvų poreikį, E. Kuliešiūtė papasakojo, kad lietuviai, ypač tie, kurie bendradarbiauja su architektais, sekančiais interjero ir eksterjero sričių naujienas ir puikiai išmanančiais savo darbą, išsirenka tikrai vertus dėmesio šviestuvus. Apskritai, kaip pastebėjo pašnekovė, vis daugiau sprendimų priimama dirbant su profesionaliais konsultantais, ir tai džiugina.
„Tačiau pastebėtina ir tai, – tęsia mintį E. Kuliešiūtė, – kad namuose, privačioje erdvėje, norima kuo jaukesnio apšvietimo. O to jaukumo siekiama vis kitaip. Štai viena iš įdomiausių pastarojo meto naujienų – didžiuliai dekoratyvūs šviestuvai, perimantys ir modernizuojantys rūmų sales puošusių sietynų idėją. Tokie šviestuvai kuriami dideli, sodrių spalvų ir suvokiami kaip svarbi, neretai ir svarbiausia, interjero detalė. Įsivaizduokite interjerą, kuriame naudojamos lengvos, šviesios spalvos ar tik visiškai švari balta, nedaug minimalistinio dizaino daiktų ir kaip ryškus akcentas pakabinamas didžiulis sodriai raudonas stiklinis sietynas. Jei klasikiniame interjere toks šviestuvas šiek tiek primintų kičą, tinkamai įkomponuotas modernioje erdvėje jis atrodo įspūdingai. Manau, ši tendencija – šiuolaikiškai interpretuoti klasiką – viena iš vertų paminėti.
Kitas įdomus šios srities pavyzdys – jaunos ir kūrybiškos anglų dizainerių grupės „Innermost“ darbai, kuriems kurti naudojamos netradicinės medžiagos ir kartu ieškoma netradicinių formų. Štai kad ir šviestuvas, pagamintas iš sintetinio veltinio, – čia tarsi šildo ne tik šviesa, bet ir pati medžiaga – balta, minkšta, švelni. Šviestuvas dar papuoštas lengvais, medžiagoje išpjautais drugelių kontūrais, kuriuos išryškina pro tarpelius besiveržianti ir šešėliuojanti šviesa. Tai puikus pavyzdys šviesos, tinkamos namuose, kai grįžus po darbų ilgą žiemos vakarą galima leisti artimiausių žmonių apsuptyje, turbūt ne veltui itin mėgstamas skandinavų.
Ryškiai raudonas liepsnos plazdėjimą primenantis šviestuvas, dėl perforuoto paviršiaus šviesą į visas vaivorykštės spalvas laužantis šviestuvas iš daugybės mažų plokštelių – tai irgi originalios, netikėtos tų pačių anglų idėjos.“