Vikingų eros metais į dabartinės Norvegijos teritoriją atkeliavę britų misionieriai Jėzaus vardo neminėjo, vietos gyventojams krikščionių dievo sūnus buvo žinomas kaip Kvitekristas – Baltasis Kristus. Pirmuosius atsargius žingsnius šioje žemėje krikščionybė žengė apsisiautusi vikingų apsiaustą. Čia balta spalva suvokta skirtingai: vieniems naujojo dievo vardas kėlė skaistybės ir apsivalymo nuo piktųjų pagoniškųjų dievų asociacijas, o kitiems ji reiškė Baltąjį diską (saulę), pavasarį pažadinantį drakoną. Nuo pirmųjų misionierių pasirodymo prabėgo daug laiko, kol Kvitekristas galutinai išstūmė Odiną, tačiau medinės krikščionybės liudininkės – stavkirke ir po šiolei stovi jo šešėlyje, o šių bažnyčių stogo kraigus tebesaugo mitologinės būtybės, privalomi vikingų Drekkarų atributai.
Nuo 1100 iki 1300 m. Norvegijoje buvo pastatyta apie 1 000 medinių bažnyčių. Šiandien jų liko mažiau nei 30. Nors archeologai surado įrodymų, kad medinės norvegiškosios bažnyčios buvo statomos visoje Šiaurės Europoje, šiandien jos išlikusios tik pietinėje Norvegijos dalyje.
Pastangos išsaugoti medines bažnyčias ir ištakų paieška
Norvegiškų medinių bažnyčių (stavkirke) genezės problema tyrinėjama jau daugiau nei 160 metų. Įprastai tokių tyrinėjimų istoriją pradedama pasakoti nuo norvegų romantizmo laikotarpio tapytojo Johano Christiano Dahlo (1788–1857), kuris žvelgė į šias bažnyčias kaip į tobulos viduramžių medinės architektūros tradicijos reliktą, kuriam gresia išnykimo pavojus. Jis paprašė architekto Franzo Wilhelmoir po šiolei stovi jo šešėlyje, o šių bažnyčių stogo kraigus tebesaugo mitologinės būtybės, privalomi vikingų Drekkarų atributai. Schiertzo (1815–1887) atlikti detalius Borgundo, Heddalo ir Urneso bažnyčių aprašymus jo knygai. Pagrindinis šio leidinio tikslas buvo išsaugoti senuosius medinių Norvegijos bažnyčių statybos principus ir pačius pavyzdžius ateities kartoms. Ši norvegų tapytojo iniciatyva tapo pagrindiniu postūmiu 1844 m. įkurti „Norvegijos senųjų monumentų išsaugojimo bendriją“ („Fortidsminneforeningen“). Iki pat mūsų dienų būtent šios draugijos iniciatyva buvo publikuota daugelis svarbiausių Norvegijos medinių bažnyčių dokumentų ir tyrinėjimų.
Vietinių ir svetimų statybos tradicijų persipynimas
Pirmieji bandymai pakrikštyti Norvegijos gyventojus vykdyti X a., tačiau misionierių veikla buvo nesėkminga. Manoma, kad pačioje pradžioje krikšto apeigoms buvo statomos paprastos palapinės, kuriose ir buvo pakrikštyti pirmieji norvegai. Šaltiniai nurodo keletą datų, kada galėjo būti pradėtos statyti pirmosios medinės bažnyčios. Sagose pasakojama, kad 995 m. pirmojo Norvegijos karaliaus Haroldo Gražiaplaukio (850–933) prosūnis Olavas Tryggvasonas (960–1000) prieš pat pasiskelbdamas Norvegijos karaliumi atplaukęs į vakariniame Norvegijos krante esančią Mosterio vietovę, pastatė savo palapines ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Spėjama, kad būtent šis valdovas netrukus čia pastatė ir pirmąją medinę bažnyčią. Tačiau islandų saga „Heimskringla“ (1179–1242) tvirtina, kad dar jo prosenelio paliepimu buvo pastatyta medinė bažnyčia 935 m. šiauriausiame vakarų Norvegijos regione esančioje Miorės vietovėje.
Manoma, kad ankstyvosios medinės bažnyčios Norvegijoje galėjo būti statytos karalių, didikų ir net netituluotų kaimo gyventojų ar kitų tuometinės norvegų visuomenės atstovų, paskatintų valdovų ir misionierių. Bažnyčioms pasirinkta mediena dėl paprasčiausios priežasties – apsirūpinti ir parsigabenti medienos buvo nesudėtinga visoje Norvegijos teritorijoje. Ilgai manyta, kad šių bažnyčių konstrukcija – visiškai unikalus norvegiškas statybų metodas, tačiau ilgainiui pasirodė, kad tai netiesa. Panašios konstrukcijos medinės bažnyčios kadaise buvo statomos Danijoje, Anglijoje, Islandijoje ir Švedijoje. Tai pavyko sužinoti archeologinių kasinėjimų metu. Apie tokius sakralinės paskirties pastatus kitose šalyse pasakojama ir sagose, pavyzdžiui, Tjodhildo bažnyčia Islandijoje, kadaise stovėjusi norvegų pabėgėlio Eriko Raudonojo valdose (950–1003) ir keletas tokių statinių Grenlandijoje.
Kai kurių tyrinėtojų nuomone, pirmąsias medines bažnyčias Norvegijoje galėjo pastatyti iš užsienio atvykę dailidės, tačiau labiau tikėtina, kad norvegų statytojai patys sėmėsi įkvėpimo užsienyje. Į kitas šalis išvykstančių norvegų keliautojų dėmesį jau labai seniai patraukdavo tiek medinės, tiek akmeninės skirtingų dydžių ir konstrukcijų bažnyčios. Norvegų dailidės tam net rengdavo ilgalaikes ekspedicijas, be to, daugelis jų dirbdavo ir mokydavosi svetur. Todėl manoma, kad kitų šalių sakralinių pastatų statybos tradicijos ir sakralinės architektūros meistrų patirtis į Norvegijos teritoriją atkeliavo gerokai anksčiau, nei čia pasirodė krikščionių pamokslininkai.
Nėra patikimų įrodymų, kokia buvo pirmųjų norvegiškų medinių bažnyčių konstrukcija. Dauguma tyrinėtojų sutinka, kad jų statytojus bus įkvėpusios romaniškosios kitų Europos šalių bažnyčios. Jie pastebėjo, kad ir kitose šalyse nemažai tokios pat konstrukcijos bei stilistikos bažnyčių, kurių suplanavimą taip pat dažnai sudaro pagrindinė nava ir prie jos besišliejančios bazilikos navos. Be to, norvegiškose medinėse bažnyčiose galima įžvelgti ir akmeninių bažnyčių bruožų: kolonos su kapiteliais, Šv. Andriaus kryžiai, apvalios ir smailėjančios arkos.
Struktūros ir formos paieškos
Tradiciniams norvegiškos konstrukcijos pastatams, vadinamiesiems laftingams, statyti buvo naudojami rąstai, jungiami specialiais įkirtimais. Taip buvo suformuojamos masyvios sienos nenaudojant vinių. O norvegiškų bažnyčių statybos technologija kaip tik numato lengvesnes konstrukcijas iš vertikalių statramsčių. Šiltosios patalpos buvo apkalamos ilgomis, vertikaliai sumontuotomis lentomis.
Nežinoma, kaip tiksliai atrodė pačių ankstyviausių Norvegijos medinių bažnyčių struktūra ir išvaizda, tačiau, remiantis archeologų surinktais duomenimis, spėjama, kad išskirtinis jų bruožas buvo į žemę įkasti poliai. Dėl šios priežasties tokios konstrukcijos gyvavimo laikas gerokai sutrumpėdavo. Tai buvo vertikalūs, stogą laikantys rąstai.
Ilgainiui tokių bažnyčių statytojai pradėjo montuoti pagrindą arba paklotą iš horizontalių rąstų sijų, suguldytų ant akmeninio pagrindo. Visi vertikalūs elementai (įskaitant ir didžiuosius statramsčius, pagal norvegišką tradiciją vadinamus „stiebais“) buvo įstatomi į ant gulekšnio esančius griovelius – po 2–4 ant vienos sienos. Viršutinė kiekvieno statramsčio dalis siekė 8–9 m aukštį ir buvo tvirtinama prie viršutinės atraminės sijos, pakreiptomis jungtimis ir kreivais Šv. Andriaus kryžiais. Didžiosios sienos karkaso dalys buvo surenkamos ant žemės ir vėliau pakeliamos jau kaip viena konstrukcija ant kampu gulinčių pamato lygiagrečių, suformuojant vidinę kubo formos erdvę.
Medinės norvegų bažnyčios skirstomos į keletą tipų. Pačios paprasčiausios turi tik po vieną navą ir nediduką altorių. Stogas sumontuotas ant sienų. Kai kurių tokių bažnyčių būdingas bruožas yra viduryje įtvirtintas aukštas stiebas statinio smailios formos stogui ir sienų ramsčiams papildomai sutvirtinti. Pačių didžiausių ir sudėtingiausių bažnyčių centre yra vidinė nava, sutvirtinta atskirai stovinčiais stiebais ir apsupta mažesnių navų.
Liaudiški norvegų pasakojimai tvirtina, kad medinės bažnyčios buvo pastatytos ant senųjų vikingų epochos apeigų vietų. Tačiau tik vienintelė vieta Norvegijoje neleidžia paneigti tokių pasakojimų – tai kadaise buvusi viena svarbiausių vikingų epochos šventųjų vietų, dabartinio Maere kaimo bažnyčia. Viename jos kiemo kampe buvo rastos kito statinio liekanos. Archeologų teigimu, šis statinys galėjo būti buvusi pagoniška vikingų laikų šventykla. Visais kitais atvejais daugelio medinių bažnyčių teritorijoje galima aptikti senesnių bažnyčių liekanų, tačiau aiškiai matyti, kad pastarosios buvo statytos vėliau. Kai dėl kažkokių priežasčių jos griūdavo, toje pačioje vietoje tiesiog statydavo kitą, jau ilgaamžiškesnės konstrukcijos medinį statinį. Dažnai galima pastebėti akmenų, kuriuose matyti likusios senųjų bažnyčių polių žymės. 1956 m. atliktų archeologinių kasinėjimų metu net kelių tokių bažnyčių liekanos aptiktos po Urneso bažnyčia šalia Lustrafjordeno fiordo esančiame Sognės ir Fjurdanės kaime.
Liūtas ar šaknis ėdantis drakonas?
Bažnyčios buvo dekoruojamos įmantriausiais raižiniais, ypač kapiteliai ir portalai. Vienas pačių žymiausių portalų yra toje pačioje Urneso bažnyčioje. Šios bažnyčios „Šiaurinio portalo“ raižiniai priskiriami vėlyvajam skandinaviškojo stiliaus medžio drožybos meno periodui, kuriam būdingi žvėrių motyvai (XI a. II pusė – XII a. pr.). Beje, būtent šios bažnyčios vardu ir apibūdinamas šio periodo drožybos menas.
Urneso portalas ir kitos šiaurinės bažnyčios sienos detalės, kaip ir frontono apkalos lentelės, dekoruotos būtent šiuo stiliumi. Šiuos puošybos elementus bandė interpretuoti daugelis tyrinėtojų. Portale vaizduojama į viršų šliaužianti gyvatė ir apačioje ją sukandęs, lyg bandydamas sulaikyti, keturkojis gyvūnas. Suprantama, kad paprasčiausia šios scenos interpretacija – gėrio ir blogio dvikova. Palaikantieji šią versiją mano, kad keturkojis gyvūnas vaizduoja stilizuotą liūtą, šiuo atveju, simbolizuojantį Kristų, o blogiui atstovauja gyvatė – įprasta Velnio interpretacija.
Tačiau likusieji tyrinėtojai nesutinka ir teigia, kad, atsižvelgiant į jų amžių, čia gali būti vaizduojamos scenos iš senosios skandinavų mitologijos. Anot jų, tai galėtų būti drakonas Níðhöggr, ėdantis pasaulio medžio (Yggdrasil) šaknis arba norvegų legendos Ragnarök (liet. Galutinė dievų lemtis) scena, kurioje tarpusavyje kovojantys drakonas ir gyvatė reiškia pasaulio pabaigą.
Tokių pagoniškų motyvų galima aptikti ir kitose Norvegijos bažnyčiose, pavyzdžiui, kad ir Hyllestado bažnyčioje, esančioje Setesdalio slėnyje, kurios portale vaizduojama Sigurdo drakonų žudiko legenda iš Volsungo sagos.
Šios bažnyčios puikiai iliustruoja perėjimą iš senosios vikingų eros į krikščionybės laikotarpį. Nors žemutiniuose tokių bažnyčių frontonuose matome kryžius, kiti puošybos elementai vaizduoja totemus ir mitinius personažus, o kai kuriais atvejais koplyčių sienose galime aptikti ir runų įrašų. Nors daugelis tokių bažnyčių interjerų priskiriami XIX a., tačiau išlikusios detalės byloja tą patį, ką ir šių bažnyčių fasadai bei konstrukcija – tai žavi ir paslaptinga krikščionybės bei vikingų epochos kultūrų sankirta.
Keliaujančios bažnyčios
Nuo XII a. Norvegijoje pradėta statyti ir akmenines bažnyčias. Šiandien, iš kadaise buvusių 300, išliko net pusė tokių sakralinių statinių. Tačiau pastarosios gerokai nublanksta prieš medines, nors jų tebėra vos 28. Medinės bažnyčios – pagrindinis Norvegijos įnašas į pasaulinio paveldo lobyną (statiniai įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašus).
Praeityje siekiant išsaugoti šį norvegų palikimą, keletas jų buvo net perkelti į kitą vietą. Kaip kad nutiko vienai garsiausių ir šiandien labiausiai lankomų senųjų medinių bažnyčių Norvegijoje – Gulio bažnyčiai. Pastaroji 1216 m. buvo pastatyta Norvegijos pietrytinėje dalyje, netoli Oslo esančiame Gulio mieste. 1880 m. visiškai šalia, statant naują bažnyčią, senoji gerokai nukentėjo. Nuo visiško sunaikinimo ją išgelbėjo ta pati „Fortidsminneforeninga“ draugija. Ji nupirko medžiagų ir pasiruošė atstatyti bažnyčią kitoje vietoje. Tačiau visos šio monumento atstatymo problemos buvo išspręstos galutinai tuomet, kai Švedijos ir Norvegijos Karalius Oskaras II paskelbė skirsiąs lėšų jai perkelti į jo nuosavą muziejų po atvirų dangumi prie Oslo esančiame Oslofjordeno pusiasalyje, kuriame ši bažnyčia tapo centriniu eksponatu. 1885 m. ji buvo perkelta, o 1907 m. muziejus buvo pervadintas „Norvegijos kultūrinio palikimo muziejumi“ („Norsk Folkemuseum“), pagal kurio įstatus nuo to laiko bažnyčia priklauso esamam Norvegijos karaliui. Pačiame Gulio mieste buvo pastatyta moderni jos kopija, tačiau ji toli gražu nėra panaši į savo pirmtakę.
Beje Gulio bažnyčia – ne vienintelė „keliauninkė“. Keletas norvegiškų bažnyčių paliko net pačią Norvegiją ir šiandien stovi kitose šalyse. Viena tokių – kadaise Norvegijos Vango mieste stovėjusi bažnyčia. Kai dėl avarinės būklės 1832 m. buvo nuspręsta ją visiškai nugriauti, vietos ūkininkas Knutas Nordsveenas prašė ją perduoti vietos bendruomenės žiniai, kuri ja rūpintųsi. Tačiau jam buvo atsakyta. Protestuodamas prieš tokį sprendimą, jis pardavė ūkį ir išvyko gyventi į Ameriką. Tolesnė šios bažnyčios gelbėjimo istorija taip pat neapsiėjo be to paties norvegų menininko J. C. Dahlo, kuris paprašė pasirūpinti Vango bažnyčia savo bičiulio, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV. Pastarasis sutiko finansuoti projektą, o šią užduotį atlikti patikėjo tam pačiam jaunam vokiečių architektui F. W. Schiertzui, kuris padėjo J. C. Dahlui parašyti jo knygą.
Iš pradžių bažnyčią planuota atgabenti į Potsdamą, tačiau vėliau nuspręsta ją perkelti į tuometinį Brückenbergo kaimą – dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Karpašo vietovėje, Karkonošės kalnuose. 1842 m. bažnyčia buvo perkelta ir stovi čia iki šiol.
Palyginti neseniai buvo parkelta dar viena medinė norvegiška bažnyčia, tiksliau jos kopija. 2000 m. norvegai padovanojo vieną tokios medinės bažnyčios kopiją Islandijai jos krikšto tūkstantmečio proga. Bažnyčia į Islandiją buvo gabenama vikingų laivu ir buvo pastatyta Vestmanaejaro vietovėje, ten, kur, pasak sagų, Olavas Tryggvasonaas, prieš pat savo mirtį 1000 m. buvo pastatęs pirmąją medinę bažnyčią Islandijoje. Norvegai šią simbolinę kelionę pakrikštijo „Altoriaus gabenimu į Islandiją ir grįžimu namo su arkliu“ („Med alter til Island og heimatt med hest“).