Ilgą laiką norėjau apsilankyti Danijoje. Ši šalis mane kažkodėl intrigavo. Vien ta spalvota prieplauka... Tiesiog nuostabu. Tad vieną kartą ėmiau ir tvirtai nusprendžiau iškeliauti. Dabar aš jau vėl gimtinėje, o ir papasakoti norėčiau ne apie tai, kokiais objektais svečioje šalyje žavėjausi. Tiesiog apniko gana filosofiniai mąstymai, apie tai ką su savimi vežu į Daniją.
Žvelgiant paviršutiniškai, į Daniją vežiau kuprinę su keletu drabužių, vieną kitą užkandį, žinoma, turėjau ir telefoną bei įkroviklį. Na, visko nevardysiu, kadangi šią temą norėčiau pateikti kaip šiek tiek skvarbesnę. Pirmiausia susikoncentravau į save. Kas aš? Lietuvos pilietis, atvykęs į kitą šalį. Neretai vartojamas žodis „mentalitetas“ čia puikiai tiktų. Juk skirtingų valstybių žmonės būtent juo ir skiriasi. Tačiau Danija – ne kokia Kinija. O ir apsilankiau čia trumpai. Tad jokios sudėtingos adaptacijos neprireikė. Nesijutau lyg būčiau ateivis.
Į svečią šalį važiavau mikroautobusu. Dar kelionėje surimavau eilėraštuką „Vežu į Daniją dalelę Lietuvos“. Ir iš tiesų, pagalvojau, kiek daug galėčiau papasakoti danams. Jiems turėtų būti įdomi mūsų Šalis (kaip ir man Danija). Esu įsitikinęs, kad paragavę lietuviško skilandžio ar šakočio jie pirštus apsilaižytų. Nors, tiesą sakant, atostogaudamas maistu nesiskundžiau. Kad ir kaip juokingai tai atrodytų, ši šalis pakeitė mano suvokimą apie kai kuriuos patiekalus. Net neįsivaizdavau, kad sumuštinis gali būti... TOKS! Taip, tai vienas garsiausių danų patiekalų. Skamba skurdžiai. Atrodo, padavėjas atneš bulkos riekę su sviestu ir dešra, o iš tiesų, kai ant stalo jų vadinamasis sumuštinis, ne tik pirštus apsilaižai, bet ir nori pakartoti. Tai nerealu!
Apsilankęs spalvingoje Kopenhagos prieplaukoje suvokiau, kad mano eilėraštukas („Vežu į Daniją dalelę Lietuvos“) pasitvirtino. Deja, užplūdo kiek pesimistiškos mintys. Prieplauka sužavėjo. Pasijutau nepaprastai. Tačiau pagalvojau apie niūrumą, kuris kartais aplanko Lietuvoje. Ypač prisiskaičius žiniasklaidos užplūsta niūrumas. Ir ta nepaprasta spalvotų pastatų skleidžiama nuotaiką trumpam išryškino kontrastą. Šiaip ar taip, šią spalvingą vietą vertinu puikiai. Originalu ir nepaprasta.
Danijoje mane pasitiko jauki atmosfera. Pagalvojau, kad nei danai neturi nieko prieš mane, nei aš prieš juos. Lygiai taip pat visada džiaugiuosi Lietuvoje apsilankiusiais turistais. Atrodo, patekę į kitą šalį ne tik pamatome šį tą naujo, bet ir pasisemiame įkvėpimo, pabūname šiek tiek kitaip gyvenančių žmonių apsuptyje. Mane tai taip suintrigavo, kad kitais metais planuosiu ne mažiau įdomesnes atostogas. Dar tiksliai nežinau, kur vyksiu, bet jau taupau pinigus.
Tas žodžių junginys „vežu į Daniją“ šiose mano mintyse kiek filosofiškas. Tačiau būtent taip norėjau perteikti potyrius ir įspūdžius. Juk gyvenant vartotojiškoje visuomenėje ir vis trokštant naujesnių, geresnių daiktų taip malonu padaryti pertrauką ir pasidalinti šiuo tuo idėjiniu, kylančiu iš širdies gelmių.