Lietuvos pramonė sovietmečiu
Lietuvos pramonė sovietmečiu vertinama skirtingai. Po Antrojo pasaulinio karo, SSKP sprendimu, Lietuvą turėjo tapti agrariniu SSRS priedėliu, maitinančiu didžiuosius Rusijos miestus, todėl atitinkamai buvo orientuojama ir ekonomikos plėtra. Lietuvoje susiformavęs ekonominis modelis buvo industrinė valstybė su itin išplėtotu pramoniniu žemės ūkiu. Buvo statomi stambūs gyvulininkystės kompleksai, o žemės ūkiui aprūpinti trąšomis buvo pastatyti Kėdainių fosforinių trąšų ir Jonavos azotinių trąšų kombinatai. Tačiau vienu metu Lietuvoje vyko ir pramonės plėtra platesniu mastu. Kūrėsi naujos pramonės šakos – staklių gamyba, laivų statyba ir remontas, prietaisų gamyba, elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonė, o ypač intensyviai augo su karine pramone susijusios šakos. Labiausiai industrializuotas sovietmečiu buvo Vilnius, kuriame veikė Kuro aparatūros gamykla, aprūpinusi kuro siurbliais SSRS karinę tankų pramonę, susivienijimas „Enims“, užsiėmęs precizine mechanika staklėms ir kosmoso aparatų gamybai, įkurta pusiau uždara gamykla „Venta“, gaminusi mikroschemas karinei pramonei, kopijavimo aparatų gamybos institutas, išaugo staklių, mašinų, skaičiavimo technikos gamyklos. Kaune buvo vystoma tekstilės, elektrotechnikos, mašinų gamybos pramonė. Plėtėsi senos ir kūrėsi naujos maisto, lengvosios pramonės, elektronikos įmonės pagrindiniame uostamiestyje – Klaipėdoje, respublikinio pavaldumo miestais tapusiose Šiauliuose, ir Panevėžyje. Stambios tekstilės įmonės pastatytos Alytuje, Marijampolėje, Telšiuose, Utenoje. Taip paskutiniaisiais iki Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiais Lietuvos pramonės produkcijos apimtys sudarė net 1,4 proc. visos Sovietų Sąjungos pramonės produkcijos, o tai buvo neblogas rodiklis ir lyginant su Vakarų šalimis. Tačiau didžioji dalis pramonės buvo visiškai integruota į Sovietų Sąjungos ūkio sistemą – gamino techninės paskirties, gana siauro profilio produkciją, kuri dažniausiai buvo skirta kitoms plačiosios šalies įmonėms.
Lietuvos pramonė po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrusi nepriklausomybę ir atsivėrusi pasauliui, Lietuva staiga atsidūrė visiškai kitokioje tikrovėje. Planinėje sovietinėje ekonomikoje vyravo įsitikinimas, kad vienintelė problema yra gamyba. Lietuva turėjo didžiulį gamybos potencialą, todėl daugelis vylėsi, kad, paėmusi į savo rankas paskirstymą, šalis neregėtai suklestės. Tačiau labai greitai ėmė aiškėti, kokios iliuzinės buvo šios viltys. Dėl neefektyvios centralizuoto ekonomikos valdymo doktrinos ir senų technologijų per 1940–1990 m. pramonė gerokai atsiliko europiniame kontekste. Daugelis šiuo laikotarpiu statytų gamyklų gamino nekonkurencingą produkciją ir dėl to pralaimėjo konkurenciją vakarų gamintojams. Tuo tarpu kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, tapusios savarankiškomis valstybėmis, ėmė ginti savo rinką. Taip Lietuva ne tik nepateko į naujas rinkas, bet prarado ir daugelį tradicinių rinkų. Šalies laukė ilgi ekonominio persitvarkymo metai, todėl per visą nepriklausomybės laiką Lietuvos pramonės žemėlapis nuolat keitėsi. Beveik išnyko ištisi pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika, ir jau 1994 m. Lietuvos pramonė gamino tik penktadalį to, ką pagamindavo 1990 metais.
Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra.
Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius
Rimantas Šlajus